Premjerui užsiminus apie ketinimus reformuoti pensijų sistemą ir prakalbus apie tai, kad valstybė neturėtų 2 proc. prisidėti prie savanoriško pensijų kaupimo tiems, kurie patys prie tokio kaupimo neprisideda savo lėšomis, be to užsiminus ir apie tai, kad „Sodros“ biudžeto lėšos, kurios yra sukauptos II pakopos pensijų fonduose galėtų būti grąžintos atgal, pagrįstai kyla klausimas – ką tai reiškia ir kam to reikia?

Atsakymas paprastas – „Sodrai“ trūksta pinigų turimiems įsipareigojimams vykdyti, demografinė situacija prastėja, tad ieškoma lengvo ir iš pažiūros neskausmingo būdo šią padėtį pakeisti. Atrodo, ją vėl užsimota keisti iš peties, tarsi pamiršus, jog II pakopos pensijų fondai buvo sukurti remiantis idėja, jog žmones reikia paskatinti taupyti.

Valstybė, prisidėdama savo lėšomis, tarsi garantavo, kad tai – ilgalaikis strateginis tikslas, o ne kelerių metų užgaida. Dabar prabilta apie tai, kad fonduose kaupiantiesiems tik po 2 proc. pervedamus iš „Sodros“, tai jokios realios naudos ateityje neatneš ir esą kaupiančiųjų situacijos esmingai nepakeis. Tačiau, o stebukle, „Sodrą“ tai neva galėtų išgelbėti. Tačiau kodėl apie tai prabilta tik dabar? Kodėl 2013 m., kai kaupimo sistemos sąlygos buvo peržiūrimos, teigta priešingai. Kai pozicijos taip išsiskiria, kyla klausimas – kuri valdžia klydo? Dar daugiau, jei dabar bus sukurtas precedentas, ir 2 proc. į kaupiančiųjų sąskaitas pervedami nebus, kas gali garantuoti, jog tas pats ateityje nenutiks ir tų, kurie prie kaupimo prisideda ir savo asmeninėmis lėšomis?

Pagal dabartines perspektyvas toks scenarijus atrodo visiškai realus. Abstrakčiai sakoma, kad nustojus iš „Sodros“ pervesti 2 proc. tiems, kurie patys neprisideda prie kaupimo, jos situacija pasikeis.

Tačiau pasakius A, nepasakoma B – ką ir kaip pakeis, kokios naudos duos, be to, kad tiesiog bus patenkinti išmokų gavėjų reikalavimai. Kol kas iš valdžios atstovų konkrečių siūlymų ar paskaičiavimų negirdėti.

Nesakau, kad 2 proc. šen ar ten nieko nekeičia. Jie keičia, bet tik tada, kai žinai, ką keiti, ir ko sieki. Jei būtų aišku, kas su tais pinigais bus padaryta, kokį rezultatą tai duos ir kuo visos šalies gyvenimas pagerės, tada būčiau kur kas optimistiškesnis. Net jei būtų paskaičiuota, kad tai ilgam laikui padės pensininkams padidinti pensijas 20-30 proc., jau irgi būtų visai neblogai.

Ne veltui savo studentams sakau, kad suvokia jie ar ne, bet iš tiesų ant savo pečių neša dvigubą atsakomybę ir naštą: turi pasirūpinti ne tik dabartiniais pensininkais, bet ir jau nuo pirmųjų darbo dienų galvoti apie save. Ne tik apie algą ir karjeros galimybes, bet ir tai, kaip taupys, kaip ir iš ko patys gyvens po 30-40 metų.

Tik priėmus aiškius, sąmoningus sprendimus, o ne tikint mantromis, jog „valstybė jumis pasirūpins“, galima tikėtis, kad situacija pasikeis. Nes realybė yra tokia, jog jei ir pavyks laikinai pakamšyti „Sodros“ skyles, kad ir kaip beverstume ir kaip bevadintume, valstybės biudžetas yra vienas ir nėra jokio savo esme atskiro „Sodros“ biudžeto, į kurį pinigai kristų iš kur nors kitur nei iš lėšų, surenkamų iš mokesčių.

Žinoma, galima galvoti įvairias sistemas, ilginti pensinį amžių, bet stebuklų nebūna. Įsipareigojimus „Sodra“ vykdyti galės tiek, kiek biudžete bus pinigų. Net ir pridėjus tą dalį, kuri iki šiol buvo pervesta į II pakopos pensijų fondus, jokių radikalių pokyčių neįvyks. Ir nors ekonominės situacijos tai nepakeičia, tačiau pasitikėjimą valstybe stipriai sudrebina.

Tie reversai, kai įsipareigojama, tada apsigalvojama, po to nuomonė dar kartą keičiama, tikrai neprideda stabilumo. Atsižvelgiant į tai, kad mūsų demografinė padėtis nėra gera, senstam, emigruojam, be to periodiškai blaškomės politiniuose vėjuose, tai pasitikėjimas valstybės galiomis ir sprendimų nuoseklumu iš esmės susvyruoja.

Ypač ilgalaikiais sprendimais. Nes tai visai pagrįstai leidžia kelti klausimą, kas nutiks, kai ateis nauja valdžia, ką jie pasiūlys ir sugalvos. Ne veltui sakoma, kad gerais norais pragaras grįstas.

Dar vienas ne mažiau klausimų keliantis dalykas – nutylima tai, kas nutiktų, jei būtų nuspręsta jau sukauptas lėšas grąžinti atgal į „Sodrą“. Tokių svarstymų jau girdėti, tačiau nesakoma, kiek tai kainuos. Nes tai ne tas pats, kas iš vienos kišenės į kitą perdėti. Gyventojų pinigai II pakopos fonduose, priešingai nei „Sodroje“, nėra tiesiog surenkami. Jie ten administruojami ir investuojami – tikėtina, ne trumpam laikotarpiui, tad juos iš ten tiesiog „atšaukti“ be jokių nuostolių – neįmanoma.

Kokio dydžio nuostoliai tai būtų, kiek valstybei kainuotų, taip pat verta paskaičiuoti. Manau idėjos autorių tos sumos nepradžiugintų. Tad dabartiniame informaciniame triukšme bei blaškymesi vertėtų susitelkti ties paprastais, tačiau esminiais dalykais – rūpintis, kaip į biudžetą surinkti daugiau mokesčių ir ką padaryti, kad šalies ekonomika augtų.

Taip pat būtų sveika profilaktiškai pasitikrinti biudžeto išlaidų eilutes ir įsivertinti, ar tikrai visos išlaidos būtinos, o išleidžiamos sumos adekvačios. Tai būtų kur kas efektyviau, nei kas ketverius metus baimingai laukti iš kurios pusės šį kartą vėjai papūs, ir ką naujo valdžia sugalvos.

Prof. Gintaras Černius yra Mykolo Romerio universiteto Ekonomikos ir verslo fakulteto dekanas, Finansų instituto profesorius. Komentaras publikuotas portale 15min.lt