Pridėtinės vertės mokesčio (PVM) grobstymas – reali didelio masto problema ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje.
Skaičiuojama, kad iš PVM surenkama 12 proc. viso Europos Sąjungos (ES) biudžeto ir vidutiniškai 20 proc. kiekvienos šalies metinio biudžeto. Tačiau šio penktadalį biudžeto sudarančio mokesčio grobstymo per įvairias schemas mastai taip pat įspūdingi – dėl įsisukusios mokesčių grobstymo karuselės ES biudžetas kasmet vidutiniškai netenka 40 - 60 mlrd. eurų.
Vienas populiariausių ir klasikinių sektorių, kuriame tokio grobstymo mastai bene didžiausi – prekyba degalais. Ne išimtis ir Lietuva: valstybė dėl PVM grobstymo degalų sektoriuje netenka vidutiniškai 24 mln. eurų kasmet. Ir nors šioje srityje dirbantys specialistai tvirtina, jog klasikinės schemos bei sukčių veikimo principai yra puikiai žinomi, joms išaiškinti skiriami didžiuliai žmogiškieji ir finansiniai resursai, lėšos, skiriamos tyrimams, išlieka neproporcingai didelės lyginant su iš sukčių išieškomomis ir į biudžetą sugrąžinamomis sumomis. Taip atsitinka todėl, kad dažniausiai degalų sektoriaus PVM grobstymo schemose dalyvauja fiktyvios įmonės, kurios veikia kaip tarpininkės, tačiau realiai nevykdo jokios veiklos.
Maža to, nustačius, jog milijonus grobstė mažutė įmonė, paaiškėja, kad jos direktorius... asocialus asmuo. Tokiu atveju išieškoti išgrobstytus milijonus beveik neįmanoma. Ir tokia situacija kartojasi metai iš metų. Peršasi viena išvada: reaguoti retrospektyvai, ieškoti, kur, kas, ką ir kaip išgrobstė, reiškia leisti nusikaltėliams visada būti vienu žingsniu priekyje. Ir net jei sukčius pagaunamas už pakarpos, jam niekas netrukdo išsinerti iš seno švarko ir per kelias dienas apsivilkus naują fiktyvios įmonės kostiumą toliau vedžioti mus už nosies.
Valstybės mastu kur kas pigiau, efektyviau ir tikslingiau yra tokio tipo nusikaltimus tiesiog užkardyti, išryškinti pagrindines didžiausios rizikos zonas bei schemų silpnąsias vietas ir sudėlioti saugiklius taip, kad schemos net nebūtų pradedamos vykdyti. Viena iš ES prigijusių grobstymo užkardymo priemonių – privalomo užstato sistema, kuomet degalus importuojančios įmonės turi sumokėti pakankamai ženklaus dydžio užstatą ir tokiu būdu įsipareigoti veikti skaidriai rizikuodamos savo lėšomis.
Čekijoje tokio užstato suma siekia 780 arba 340 tūkst. eurų, Estijoje – 1 mln. eurų, o Lenkijoje – 2,2 mln. eurų. Lietuvoje taip pat jau girdisi siūlymų tokią priemonę išmėginti. Pasiryžus pagaliau imtis priemonių įsisukusiai PVM grobstymo stambiu mastu karuselei sustabdyti, nereikėtų pamiršti ir investicijų į visuomenės švietimą, nulinės tolerancijos nelegaliai veiklai nuostatų visuomenės mastu formavimą ir palaikymą.
Tai toliaregiška strategija, kuri iš esmės kuria iš kartos į kartą perduodamas stabilias pažiūras nelegalios veiklos atžvilgiu, skatina žmones jaustis atsakingais už savo valstybę bei didina solidarumą.
Lietuvoje yra pakankamai daug erdvės dirbti abiem kryptimis – tiek sudėliojant saugiklius, tiek šviečiant visuomenę. Padarėme pažangą, kovodami su korupcija, tačiau Europos šalių kontekste vis dar esame tie, kurie išsiskiria savo tolerancijos nelegaliai veiklai lygiu, o informuojančius apie tokią veiklą neretai vadiname skundikais.
Tačiau norisi priminti, kad už šešėlinės veiklos egzistavimą nemažiau atsakingi ir visus mokesčius sumokantys gyventojai. Galbūt nustojus toleruoti „šešėlį“ ir plekšnoti per petį šauniai valstybę apgavusiam kaimynui, naujais mokslo metais nebeteks mokėti už vaiko vadovėlius mokykloje ar guosti pedagogą, kurio atlyginimo kėlimui šiais metais valstybės biudžete lėšų vėl neliko.
Prof. Gintaras Černius yra Mykolo Romerio universiteto Ekonomikos ir verslo fakulteto dekanas, Finansų instituto profesorius.Komentaras publikuotas portale 15min.lt