Viešosios politikos problemų sprendimas remiantis rinkos logika, suprimityvintas valstybės vaidmuo, nykstantis viešasis sektorius – ne kokios nors valdžios pikta valia, o Lietuvai būdingi neoliberalizmo ekonominės doktrinos bruožai. Ar po šių Seimo rinkimų mums pavyks išlipti iš šio traukinio, savaitraštis „Savaitė“ kalbėjosi su Mykolo Romerio universiteto Viešojo administravimo instituto profesoriumi dr. Arvydu GUOGIU.

– Nors po antrojo rinkimų turo padėtis gali šiek tiek keis­tis, bet jau aišku, kad piliečiai grįžo prie socialdemokratų.  Ar galima tikėtis, kad šią kaden­ciją jie bus labiau socialdemo- kratiški, turint galvoje klasiki­nę šios krypties sampratą?

– Taip, išties valdančiosios partijos Lietuvoje keitėsi, o politika laikėsi iš esmės vienos krypties. Ir socialdemokratai yra priėmę neoliberalių sprendimų. Pavyzdžiui, jų lyderė Vilija Blinkevičiūtė yra aktyviai palaikiusi privačių pensijų fondų atsiradimą, jos vadovavimo metu jie ir buvo įteisinti. Netgi konservatoriai yra priėmę socialdemokratinių sprendimų.

Visgi daug kas priklausys nuo busimosios koalicijos. Sauliaus Skvernelio demokratų sąjunga „Vardan Lietuvos" su kuria galima socialdemokratų koalicija, nėra aiški nei kairė, nei dešinė politinė jėga ir gali palaikyti ir viešąjį sektorių, ir verslą, ir aplinkosaugos reikalus. Ji – gana paslanki, mažiausiai ideologizuota, turi nemažai kvalifikuotų žmo­nių, kurie gali ir ministrais būti, ir Seime solidžiai reikštis. Tačiau pagrindiniai bus socialdemo­kratai – svarbu, kokį toną jie šią kadenciją užduos. Dar vienas nežinomasis – tretieji koalicijos partneriai – liberalai arba „vals­tiečiai". Liberalų sąjūdis trukdytų išgyvendinti neoliberizmą, bet liberalai yra pasirengę deryboms ir kompromisams, partijos pirmi­ninkė Viktorija Čmilytė-Nielsen laikosi subalansuotos pozicijos. Manau, tokiu atveju būtų priimta smulkių taktinių, tačiau pusiaus­vyros siekiančių sprendimų. O jei vietoj liberalų būtų „valstiečiai", neoliberalizmo atsisakyti būtų lengviau. Jie vos pateko į Seimą, bet jų buvimas parlamente gali būti svarbus, nes ir anksčiau Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga yra priėmusi visuomenei svarbių sprendimų.

– Kaip manote, ar Lietuvos rinkėjai aiškiai suvokia mūsų bėdų šaknis – kaip mes atsi­dūrėme ten, kur esame?

– Manau, kad dauguma nesu­pranta, nemąsto vertybinėmis kairės ir dešinės socialinėmis ir ekonominėmis kategorijomis. Ir politikai tokiomis kategorijomis neoperuoja. Netgi nacionaliniai interesai nėra pakankamai aiškiai suvokiami. Pavyzdžiui, Nacionalinis susivienijimas ne­perkopė 5 proc. barjero, nors jo atstovai nėra jokie radikalai, gana nuosaikiai palaiko nacionalinių interesų apsaugą. Taigi ir čia Lietuvos gyventojų supratingu­mas nėra pakankamas. Vakarų Europoje rinkėjai kur kas labiau mąsto. Tam turi įtakos švietimo ir mokslo lygis. Jam kylant, augtų ir teorinis supratimas apie pasaulį. Pavyzdžiui, kas didino aukštųjų mokyklų dėstytojų atlyginimus? Per ilgą laikotarpį – po du kartus S. Skvernelio Vyriausybė ir dabar konservatoriai. Nepaisant to, atlyginimai yra gana apgailėtini. Tačiau investicijos į švietimą, mokslą neduoda labai greitų re­zultatų ir yra orientuotos į ateitį, tad politikai sprendimus ir ati­dėlioja. Vis dėlto net Latvijoje ir Estijoje, panašaus išsivystymo lygio šalyse, aukštųjų mokyklų dėstytojų atlyginimai yra didesni nei Lietuvoje.

– Matyt, įtakos turi ne tik lėšų stygius, bet ir tai, kas laikoma prioritetu?

– Pajamų perskirstymas Lietu­voje neseniai pasiekė 33 proc., o anksčiau daugybę metų buvo 29-30 proc. Vakarų Europoje šis skaičius siekia 40 proc. ir daugiau. Nors pagal ekonomikos išsivystymo lygį kylame vis aukštyn, pajamų perskirstymo srityje itin atsiliekame. Kas priklauso nuo perskirstymo? Viešojo sektoriaus finansavimas. Kaip teigia Vilniaus universiteto profesorius dr. Romas Lazutka, švietimo, sveikatos apsaugos srityse vyksta stichinė privatiza­cija. Kas bus su tais žmonėmis, gaunančiais nedideles pajamas? Be to, jei politiniame antstate bus kairieji, jie nieko negalės pakeisti, jeigu ekonominė bazė bus privati.

– Juk išties mokyklų ar gy­dymo įstaigų nacionalizavimas sunkiai įsivaizduojamas?

–  Taip, maža to, atkurti vie­šąsias paslaugas – nepalyginti sunkiau ir brangiau nei jas išlai­kyti. Vis dėlto mūsų Vyriausybės, matydamos, kad su kai kuriomis viešųjų paslaugų sritimis nesu­sitvarko, ne bando jas tvarkyti, investuoti, o paprasčiausiai atiduoda privatininkams. Ir pro­blemos nebelieka. O kaip tai paveiks žmones – jau antraeilis klausimas. Ir privatus verslas vis labiau perima iniciatyvą – turbūt girdėjote, kad neseniai Sveikatos apsaugos ministerija, net Vilniaus universitetas apdraudė savo darbuotojus privačiu sveikatos draudimu. Tikriausiai tokių pavyzdžių yra nemažai. Žinoma, darbuotojams trumpuoju laikotarpiu tai naudinga, toks draudimas padidina jų sociali­nio saugumo jausmą. O ilguoju laikotarpiu? Kas bus, kai privatus sveikatos apsaugos sektorius ims dominuoti? Juk daugybei žmonių, taip pat dirbantiesiems švietimo ir mokslo srityse, tokios paslaugos bus neįkandamos, o viešosios paslaugos – nustekentos, nepakankamo lygio.

– Lietuvoje dažnai sakoma: leiskime rinkai veikti be jokių apribojimų, su minimaliais mokesčiais ir minimaliu valstybės vaidmeniu, ir visi gyvensime gerai. Jūs esate sa­vaip apibūdinęs šią sistemą: kuo turtingi turtingesni, tuo daugiau ir vargšams nubyra. Iš tikrųjų negalima teigti, kad Lietuvoje visai nenubyra?

– Šitaip esu apibūdinęs Šveicariją – beri, beri ant kalno viršaus, ir vis nubyra į kalno papėdę, nes kalno viršuje tiek pinigų tiesiog nesilaiko. Tačiau Šveicarija yra išimtis neoliberalizmo pasaulyje – daugiau tokių šalių nėra. Dau­guma kitų, ypač Skandinavijos šalys, tvarkosi visai kitaip.

Visgi tikrai negalime teigti, kad Lietuvoje žmonėms visai nenubyra – didėja atlyginimai, socialinė parama. Tačiau matome, kad, vadovaujantis nuostata, jog svarbiausia yra ekono­mika ir augdama ji išspręs visas problemas, atsiveria didelės piktžaizdės, tokios kaip socialinė nelygybė, atskirtis, visuomenės radikalizavimasis ir t.t.

 

Interviu parengė Teodora Razmaitė, savaitraštis „Savaitė“.