Nacionalinės iniciatyvos „Idėja Lietuvai“ tikslas – pakviesti žmones siūlyti idėjas naujo šimtmečio Lietuvai. Jau pasiūlyta nemažai įdomių dalykų. Kol kas nepasiūlyta esminė, galinti pakeiti visų mūsų gyvenimą idėja. Norint pasiūlyti esminį pokyti, tektų pasvarstyti, kuria linkme einama ir kur norima nueiti. Šia tema lengvai rastume dvi viena kitą neigiančias nuomones. Lietuvą galima laikyti išskirtinės sėkmės šalimi, įgyvendinusią jos žmonių siekius. Sovietų Sąjungos okupuotas ir aneksuotas, neįgalios planinės ekonomikos kraštas atkūrė rinkos ekonomiką, tapo nepriklausoma, demokratine respublika, ES ir NATO nare.
Lietuvą galima laikyti nusivylusių žmonių šalimi – kone penktadalis žmonių mano, kad praėję metai jiems buvę nesėkmingi ir nieko gero ateityje nesitiki, iš Lietuvos masiškai emigruojama.
Sėkmės ir nusivylimo priešprieša skatina klausti: „Ar Lietuvos padėtis išskirtinė?“ Gal ir malonu manyti esant ypatingiems, bet panašias problema išgyveno ir išgyvena modernios šalys, kuriose augant BVP (bendram vidaus produktui) drauge augo, ar bent jau nesumažėjo, depresijų, alkoholizmo, narkomanijos, šeimų irimo. Jos daug metų sprendžia vis tas pačias problemas – bando sumažinti bedarbystę, skurdą, sveikatos apsaugą padaryti bent kiek labiau prieinamą, siekia suvaldyti migraciją. Nestebina, kad besikartojančios problemos subrandino mintį – einant įprastu keliu, ten pat ir ateisime.
Naujo kelio pasiūlymu tapo laimės ekonomikos idėja. Nuo praėjusio amžiaus pradžios moderniose šalyse turto pagausėjo dvigubai–trigubai. Laimingų žmonių – tik keliais procentais. Tai paskatino naujai pažvelgti į visuomenės tikslus, ieškoti laimingesnės visuomenės kūrimo kelių. Taip atsirado požiūris supratusių, kad būtina rasti naujus sprendimus, nubrėžti naują kursą siekiant didesnio socialinio teisingumo ir aukštesnio visuomenės laimės lygio, didesnio BNL (bendros nacionalinės laimės). Drauge aiškėjo, kad tai ir tvaraus turtėjimo kelias, nes laimės ekonomikos esminė nuostata – veiksmai, didinantys visuomenės laimę, didina ir jos turtingumą, laimingas žmogus sugeba daugiau sukurti. Todėl laimingų žmonių visuomenė sėkmingesnė. Laimės ekonomikos įgyvendinimas nėra vienas veiksmas, bet apima pokyčius daugelyje sričių.
Ką visų pirma reikėtų padaryti siekiant laimės ekonomikos Lietuvoje? Reikėtų tiksliai žinoti Lietuvos padėtį, o todėl pradėti matuoti tai, kas iš tikro svarbu. Įvertinti visuomenės laimės pokyčius, įtraukti BNL indeksą į valstybinės statistikos rodiklius. Žinoti, kas laimingesnis – jauni ar vyresni, vyrai ar moterys, gyvenantys kaime ar mieste. Ar nekeista, kad Lietuvos biudžete kone vienuolika milijardų, o rasti 10–20 tūkstančių skirtingų gyventojų grupių laimingumo matavimui pritrūksta? Toks „trūkumas“ skatina abejoti, ar valdžia nori žinoti, kas ir kodėl nesijaučia gerai, nes žinant tektų ne vien žadėti, bet nors ką daryti ir derinti sprendimus su BNL matavimais. Visuomenės laimė neatsiejam nuo socialinio teisingumo. Laimės ekonomikos prielaida – turto gausėjimas – turi būti naudingas visiems. Juolab, kad didelis turtas – tai valdžia, o demokratinėje visuomenėje valdžia priklauso piliečiams.
Taigi laimės ekonomikos šalininkai siūlo progresiškai apmokestinti itin didelį turtą. Ne butą ar mašiną, ne pinigus, mokamus už buto šildymą, ką nuolat kėsinasi padaryti Lietuvos valdžia, o turtą, kuris neskirtas vartojimui. Ekonomistas Т. Piketty pateikia įtikinamus paskaičiavimus, kad pakaktų padidinti didelio turto apmokestinimą ir atsirastų galimybės bent 50 proc. padidinti atlyginimus bei pensijas, išspręsti daugelį kitų socialinių problemų. Tam tereikia apmokestinti didesnį nei 1 milijono eurų turtą dar 1 proc. daugiau, o didesnį nei 1 milijardas eurų turtą 10 proc. daugiau.
Šiuo metu viena tūkstantoji Žemės gyventojų dalis (apie 4,5 milijono žmonių) valdo vidutiniškai 10 milijonų eurų vertės kapitalą, t. y. 20 proc. globalaus turto. Jeigu ši tendencija išliks po 30 metų, ji valdys 60 proc. globalaus turto. Toks turto paskirstymas neperspektyvus. Esminė laimės ekonomikos nuostata – modernių šalių visuomenėse socialinės problemos kyla ne dėl turto stokos, bet dėl atgyvenusių jo perskirstymo sistemų. Išmatavus, t. y žinant, kokios visuomenės grupės laimingos, kokios – ne, ir turint naują, socialiai teisingesnį, finansinį šaltinį Lietuvos raidos apmokėjimui galima, pasinaudojant jau minėta laimės ekonomikos kūrimo patirtimi ir idėjomis, siekti laimingesnė Lietuvos. Gaires žengiant ta linkme lengva vardinti ir vardinti. Mokyklų tikslu turėtų tapti laimingo žmogaus savybių ugdymas.
Psichologija jas gerai ištyrė. Dalis tų savybių įgimtos, o kitos – išugdomos. Psichologinės savireguliacijos, savitaigos pratybų, meditavimo, įvairių psichologinių savęs pažinimo būdų, bendravimo tobulinimo ir kiti šiuolaikinės praktinės psichologijos mokymai apima nuolat didėjantį žmonių skaičių. Tai patvirtina tokių žinių ir įgūdžių poreikį, tačiau kone visada jis tenkinimas neformaliame ugdyme. Lietuvos mokyklos ir universitetai, vis dar orientuoti į atgyvenusios ekonominės sistemos dalyvio ugdymą, jų tarsi „nepastebi“. Nesikeičia ir jų tikslas parengti sugebantį konkuruoti, daugiau gaminantį asmenį. Todėl svarbu, kad bendro lavinimo mokykla ugdytų laimingą žmogų, o universitetai nebūtų laikomi aukštesnio lygio profesinėmis mokyklomis. Išsilavinimas yra gėris savaime, nes daugelyje šalių atlikti tyrimai patvirtino – aukštesnio išsilavinimo žmonės laimingesni. Todėl reikia, kad nuolat didėtų turinčių aukštąjį išsilavinimą skaičius ir būtų plečiamas nuolatinis mokymas/mokymasis visą gyvenimą. Psichinė sveikata, kaip patvirtino ne vienas tyrimas, yra neatsiejama nuo laimės. Arba laimė neatsiejama nuo sveikatos.
Vargu, ar girtaujančią, vartojančią narkotikus, besižudančią visuomenę pavadinsime sveika. Nepavadinsime jos ir laiminga. Uždrausti taip save naikinti irgi nepavyks. Investicijos į BNL didinimą, į psichinę sveikatą išspręs problemas, kurios šiandieną vis nuodugniau ir išmintingiau aptarinėjamos, bet ir kažkodėl nemažėja. XXI a. Lietuvos sėkmę lems socialinis kapitalas. Valstybės, gausinančios ir saugančios socialinį kapitalą, besirūpinančios savo piliečių priimtinesniais santykiais, pasitikėjimu aplinkiniais ir kiekvieno tikėjimu savu reikšmingumu, drauge kuria materialinę gerovę ir laimę.
Dalyvavimas bendruomenės veikloje, jai svarbių klausimų sprendimuose yra ir tiesioginės demokratijos stiprinimo prielaida. „Laimės politikos manifesto“ autoriai teigia, kad perspektyvu – plėsti piliečių savivaldą, dalyvavimą sprendžiant bendruomenės reikalus. Tai sumažintų takoskyrą tarp valdžios ir žmonių, atkurtų pasitikėjimą savivalda. (Pavyzdėlis, Lietuvos didmiesčių valdininkai niekada neatsiklaus žmonių, kokius medžius kirsti. Tarsi smulkmena. Tačiau ji vaizdžiai patvirtina – esamai valdymo sistemai žmogus nereikalingas, o nereikalingas – nebus laimingas). Laimingas gyvenimas ir klestėjimas įmanomas, kai žmogus žino, kad yra atsakingas už save, kad jo sprendimai svarbūs. Viltis, kad žmonėmis pasirūpins valdovas ar išmintingas elitas, niekur ir niekada nepasitvirtino. Stipri Lietuva – tai jos piliečių valią išreiškianti Lietuva. Todėl laimės ekonomikos prielaida – platesnis tiesioginis piliečių dalyvavimas valdyme.
Taigi tektų keisti referendumo, kurio taip bijo Lietuvos politikai, įstatymą. Nemažiau svarbu atkurti tikėjimą teisingumu, kuris irgi yra svarbi visuomenės laimės prielaida. Todėl būtinas visuomenės atstovų dalyvavimas teismų darbe. Galima būtų išvardinti dar daug veiksmų, tačiau svarbu ne juos suminėti. Svarbu pažymėti: laimės ekonomika – tai tikslas ir būdas įvertinti artėjimą link jo.
Šiandieną sukaupta daug idėjų ir praktinės patirties, leidžiančios didinti visuomenės laimės lygį, siekti, kad augtų BNL. O jam augant išspręstume daugelį šiuolaikinės Lietuvos problemų, būtume šalimi, kurioje norisi gyventi.
Gediminas Navaitis yra Mykolo Romerio universiteto (MRU) profesorius. Komentaras publikuotas portale delfi.lt