„Esu įsitikinusi, kad išeivijos šviesuoliai bendruomenių intelektualinį gyvenimą, lietuvišką žodį apie tiesioginės praktinės naudos neteikiantį dalyką – filosofiją – laikė labai svarbiais. Akcentuoju būtent tai, kad lietuviškai parašytos filosofinės knygos ir straipsniai buvo rašomi, pranešimai skaitomi ne už algą, ne dėl aukštesnių pareigų ar reitingo, o dėl noro puoselėti savąją tradiciją. Taigi užmiršti jų pastangas, mano nuomone, būtų paprasčiausiai nepadoru“, – savo įžvalgomis dalijosi knygos „Filosofija išeivijoje“ mokslinė redaktorė ir sudarytoja, MRU Žmogaus ir visuomenės studijų fakulteto Humanitarinių mokslų instituto docentė dr. Rūta Marija Vabalaitė.
Filosofas mato situaciją iš tūkstančio perspektyvų
„Nepaisant šiuolaikinio pasaulio galimybių, filosofija yra svarbi ir šiandien. Todėl, kad filosofas, mato situaciją iš tūkstančio perspektyvų, o tai jam leidžia atsiriboti nuo įprasčiausių įsitikinimų, vertinimų ar kitų tikslo siekimo metodų. Nors daugialypiame pasaulyje nesunku remtis tik vienprasme tiesa, tikėti savarankišką mąstymą atstosiančia efektyvia technologija, tvariu tuščiavidurio įvaizdžio veiksmingumu, tačiau gilesnė pažintis su tūkstantmečius apie mūsų pasaulį klausinėjusiais filosofais įgalina atskirti išliekamąją reikšmę turinčias idėjas ir darbus nuo šiandien madingų frazių, diskursų, kūrinių“, – apie filosofijos reikšmę šiuolaikiniam žmogui pasakojo MRU docentė.
Nors COVID-19 pandeminė situacija daugumai sukėlė nemažai psichologinių problemų, reiktų nepamiršti pamatinių vertybių, kuriomis vadovaujantis galime išlikti patiems ir padėti šalia esančiam. Esame apriboti nuo tiesioginio bendravimo ir socialinių ryšių mezgimo, tačiau turime visas galimybes pažinti pasaulį, neišeidami iš kambario, naudojantis skaitmeninėmis technologijomis. Anot filosofijos žinovės Rūtos Marijos Vabalaitės: „karantinas paskatino nešvaistyti laiko vietose, kuriose, Sokrato žodžiais, „tiek daug daiktų, kurių man nereikia“, ritualiniuose susitikimuose, kur kalbama tik dėl paties kalbėjimo, klausoma ir pritariama arba švelniai abejojama tik dėl savo dalyvavimo tam tikroje žmonių grupėje paliudijimo“.
Svarbu kalbėti apie išeivijos filosofus, nes lietuviškoji kultūra nėra tik žemdirbystė ir sportas
„Užaugau aplinkoje, kurioje buvo vertinamas intelektas ir erudicija, knygos ir menai, ironija ir saviironija. Tad ir filosofijos studijas savo laiku pasirinkau todėl, kad jos leidžia įgyti plačiausią išsilavinimą: susipažinti su žmogiško pasaulio atsiradimu ir jo istorija, bent šiek tiek domėtis šiuolaikinių mokslų atradimais, suprasti kompleksiškus ryšius tarp skirtingų reiškinių. Doktorantūros metais, Lietuvos filosofija man nekėlė susidomėjimo, nes šalia pasaulinių filosofų, mūsiškiai atrodė nykiai. Tačiau prisiminus nuomonę, kad europiečiams mes galime būti įdomūs tik tiek, kiek patys praturtiname jų akiratį savos kultūros elementais, nusprendžiau gilintis į Lietuvos filosofijos klodus. Taip pat, jaučiau pareigą priminti apie nepelnytai užmirštus, su Lietuva susijusius filosofus ir bent simboliškai jiems padėkoti už savo išsilavinimą, užsiimdama Išeivijos filosofų paveldo sklaida. Ypatingai vienam iš tokių šviesuolių – filosofui Algiui Mickūnui, kadaise atsiuntusiam kelis savo rankraščius, skaičiusiam daugybę paskaitų, iš visos širdies švietusiam ir tebešviečiančiam Lietuvos jaunimą. Įsipareigojimą jaučiau ir Jonui Knasui, lietuvių kilmės amerikiečių neotomistui, daug paskaitų skaičiusiam Lietuvoje ir labai norinčiam, kad jį laikytų Lietuvos filosofu. Pagal Lietuvos Mokslų tarybos (LMT) projektą kartu su Lietuvos kultūros tyrimų instituto kolegomis parengiau Lietuvos filosofijos istorijos šaltinių trečiąjį tomą, skirtą išeivijai. Darbas buvo įdomus, tad jį tęsėme siekdami pateikti platesnę išeivijos filosofijos panoramą”, - savo susidomėjimu filosofija ir mokslinio darbo pradžia dalijosi MRU filosofijos ekspertė.
Kalbant apie išeivijos filosofų nuopelnus, MRU docentė dr. Rūta Marija Vabalaitė, akcentavo, kad išeivijos filosofai yra nusipelnę ir išskirtiniai dėl jų pastangų ne tik patiems suprasti pamatines problemas, bet ir noro dalintis su savąja bendruomene, laisvos minties tekstų siuntimu į sovietinę ir vėliau atgimstančią Lietuvą, neatlygintinu geranorišku dalijimusi patirtimi su to laiko Lietuvos filosofais. „Svarbu apie juos kalbėti todėl, kad nesusidarytų įspūdis, jog lietuviškoji kultūra yra tik žemdirbių ir sportininkų kultūra“, - pabrėžė Rūta Marija Vabalaitė.
„Istorijos lūžis lėmė tai, kad dauguma rašto žmonių atsidūrė arba Sibire, arba išeivijoje, o ieivijoje jie nepamiršo savo pašaukimo. Be abejo, neteisinga būtų tvirtinti, jog visi jų kūriniai yra reikšmingi, bet bent jau jie niekuo nenusileidžia tuo pačiu laiku Lietuvoje sukurtiems darbams. Vargu ar daug kas žino žymiausio išeivijos filosofijos istoriko – Kęstučio Skrupskelio veiklą (mes jį žinome kaip garsų ateitininką). Amerikoje jis buvo vienas iš žymaus amerikiečių filosofų raštų sudarytojas, šifravęs rankraščius, sprendęs apie jų autorystę. Tačiau kuomet JAV prezidentui reikėjo išrinkti dovaną nuo amerikiečių tautos Romos Popiežiui, buvo nuspręsta padovanoti būtent Kęstučio Skrupskelio sudarytą daugiatomį filosofijos rinkinį. Pastaruoju metu, mes desperatiškai siekiame tarptautinio žinomumo, dedame daug organizacinio pobūdžio pastangų ir tarsi užmirštame, kad tvarų žinomumą užtikrina darbo kokybė. Tad tikrai verta prisiminti ir įvertinti Alphonso Lingio, tarptautinį indėlį, populiarinant filosofijos veikalus.“, - pasakoja MRU docentė R. Vabalaitė.