– Mąstymas į plotį ir į gylį yra metaforos, apibūdinančios kiekviename žmoguje vykstančius procesus. Pirmoji yra visiems mums įprastas racionalumas – tai mąstymas abstrakčiomis sąvokomis, apibendrinimais. Jis redukuoja tikrovę į mentalinį vaizdinį, kuris visuomet yra skurdesnis už tikrovę. O mąstymas į gylį – tai pajėgumas pažinti tikrovę tiesiogiai, jos konkretybę, suvokti ją tokią, kokia ji yra iš tiesų. Viduramžių mąstytojai Tomas Akvinietis ar mokytojas Eckhartas, kurių jokiu būdu negalime suvesti į siauras scholastines vėlesnių laikų interpretacijas, kalbėjo apie daiktų ar reiškinių „skaitymą iš vidaus“ – intus legere. Iš čia ir žodis intellectus, kuris turi visiškai kitą prasmę nei kantiškoji intelekto sąvoka. Galbūt mūsų laikais labiausiai šio žodžio, o kartu ir mąstymo į gylį, esmę bus atskleidęs prancūzų filosofas Henri Bergsonas. Mąstymas į gylį yra žmogaus gebėjimas įeiti į simbiozę su daikto ar reiškinio buvimo aktu, intencionaliai būti, gyventi kartu su juo. Tai mąstymas kaip dvasinė praktika. Europietiškas mąstymas skiriasi nuo kitų civilizacijų mąstymo (bet sutinku, kad reikia vengti galutinių apibendrinimų, visada turime omenyje tik tendencijas) tuo, kad jame abi šios kryptys tarsi persmelktos begalybės idėjos (tai – Edmundo Husserlio teiginys), todėl jam būdingas nuolatinis „ribų kirtimo“ judesys, kurį pavadinau transcendentiniu: europietis niekada nepasitenkins tuo, ką jau yra sužinojęs, sukūręs, atradęs ar išradęs, visada kirs ribas ir eis tolyn. Tai milžiniško progreso variklis visose gyvenimo srityse, tačiau ir pavojinga kelionė, galinti nuvesti į susinaikinimą. Europoje mąstymas į gylį maitino mąstymą į plotį. Kai tik europietis nerdavo į tikrovės gelmes (nors tai buvo būdinga tik nedidelei apsiskaičiusiųjų grupei – filosofams, menininkams, mokslo žmonėms, vienuoliams), sugebėdavo išplėtoti įspūdingą konceptualų pasaulio vaizdinį bei originalias, kompleksiškas kultūrines, mokslines, filosofines, teologines, politines sistemas. Ilgą laiką, ypač antikoje ir viduramžiais, racionalumas buvo įsišaknijęs intuityvume. Čekų filosofas Janas Patočka tai vadino „rūpesčiu siela“, bet jau tada buvo galima pastebėti, kad racionalumas veikia ir savarankiškai, tik į plotį. Tai visada baigdavosi religinėmis, politinėmis, netgi ezoterinėmis ideologijomis – abstrakčiomis idėjinėmis sistemomis, į kurias būdavo redukuojamas pasaulis. Moderniaisiais laikais nuo intuicijos atitrūkęs racionalumas jau ėmė dominuoti europiečio mąstyme ir lėmė socialinio gyvenimo evoliuciją. Be to, jis įgijo naują formą: tikrovė buvo redukuojama jau net ne į abstraktų konceptą, o į skaičių, į matematinius skaičiavimus. Taip gimė modernieji tikslieji mokslai ir, žinoma, technologijos. Remdamasis Makso Vėberio ir Edgaro Morino terminologija, šį racionalumo veikimą, neatsižvelgiantį į intuityvumą, pavadinau tikrovės racionalizacija. Tikra yra tai, ką galiu apskaičiuoti. Ir taip iki begalybės, kertant vis naujas ribas. Netgi emocinių patirčių tikrumo kriterijumi yra tapęs tam tikras jų apskaičiuojamumas, išmatuojamumas, geriausia – piniginiu vienetu. J.Patočka vėlgi tiksliai nusakė šią būklę: „turėti“ dominuoja prieš „būti“. Tas pačias sąvokas, tik labiau psichologiniame registre, vartojo ir Erichas Fromas. Racionalumas, atitrūkęs nuo mąstymo į gylį, išduoda pats save. Racionalizacija jau nebėra racionalumas, o išvirsta į tam tikrą beprotybę. Šį virsmą yra puikiai aprašęs Zigmundas Froidas. Nuo intuicijos atitrūkęs protas tampa automatiškai veikiančia, beasmene iracionalia jėga. O skatinamas europietiškojo impulso nuolat kirsti ribas, jis tampa nepaprastai pavojingas visai žmonijai.

 

 

– Žmonija, kurios istorija šiuo metu yra vedama Europoje atsiradusio bet kokią tikrovę technologizuojančio mąstymo, artėja prie kritinės ribos. Impulsas kirsti ribas sėkmingai veikia, bet yra atitrūkęs nuo mąstymo į gylį, todėl žmogus labai kryptingai juda prie lemiamos ribos – paties žmogaus, pačios žmonijos, pačios žmogiškosios prigimties ribos kirtimo. Turiu omenyje transhumanistinį judėjimą. Žmogus yra keičiamas mašina, dirbtiniu intelektu. Pastarasis nedarys skaičiavimo klaidų, nesirgs, nepasiduos emocijoms, neturės biologinių poreikių, nemirs – tobula būtis protui, funkcionuojančiam grynai pagal apskaičiuojamumo principą. Transhumanizmo šalininkai aiškiai deklaruoja, kad žmonija turės gyvenimo estafetę perduoti dirbtiniams intelektams ir šis perdavimas – tai natūralios kosminės evoliucijos, įkvėptos Dievo, etapas. Taikant nanotechnologijas ir manipuliuojant genais, galima kalbėti ir apie žmogaus biologinės prigimties „praplėtimą“. Tačiau koks bus „praplėstų“ žmonių santykis su „nepraplėstais“ ir tarpusavyje? Tai neabejotinai sukeltų mirtinų problemų žmogaus egzistencijai. Transhumanizmo judėjimas tėra technologizuoto proto atsakas į daugybę kitų problemų, sukurtų to paties proto, atitrūkusio nuo mąstymo į gylį šiek tiek ankstesniuose istorijos etapuose.

Viena tokių problemų – nacijos suabsoliutinimas, jos pastatymas į aukščiausios būties, į Dievo vietą. Pridengiama gražiausiais lozungais nacionalistinė šovinistinė logika pasižymi hipnotiniu poveikiu: užsidegęs šovinistinio pobūdžio idėjomis žmogus tiki net bukiausia sąmokslo teorija, kvailiausiomis fake news, ieško priešų ir svarbiausia – yra pasirengęs žudyti. Tauta ir nacija yra didelės vertybės, bet su sąlyga, kad jų tapatybė bus kuriama mąstymui skverbiantis į tikrovės gelmę. Jeigu mąstymas eina tik į plotį, nacionalizmas tampa siaubingai destruktyvia jėga. Tai karo logika, kurią pastebime šiuo metu atgimstančiuose kraštutinių dešiniųjų judėjimuose.

Ypatingą nerimą kelia tai, kad dėl technologinio progreso žmonija yra susikūrusi tokių ginklų, kuriais galima sunaikinti ją visą. XX amžiuje, pirmą kartą istorijoje, žmonija yra atsidūrusi tokioje situacijoje, kai jos visiškas susinaikinimas tapo teoriškai įmanomas. Kita problema, kurią sukūrė racionalizuotas, nuo mąstymo į gylį atitrūkęs protas, yra ekonominė visą globalizuotą pasaulį apraizgiusi sistema, vadinama neo – arba ultraliberalizmu. Ši sistema – tai žmonių susvetimėjimo, socialinės atskirties šaltinis. Visų ir kiekvieno konkurencija su kiekvienu kitu tapo didžiausio psichologinio ir dvasinio diskomforto veiksniu, kompromisų su sąžine, etinės degradacijos varikliu. Ultraliberalistinis ekonominis modelis yra ydingas, dėl jo kyla ekonominės krizės.

Baisiausia, kad racionalizuotas mąstymas iš jų nepasimoko: klaidos, sukėlusios 2008 metų pasaulinę krizę, kartojamos ir šiandien. Dėl racionalizuoto mąstymo taip pat esame prie ekologinės katastrofos slenksčio, ir tai žmonijai gresia išnykimu. Įdomiausia, kad akivaizdūs klimato atšilimo įrodymai yra neigiami kaip tuščios teorijos. Ir tai dažnai daro radikalų dvasingumą propaguojančios grupuotės, kaip antai Jungtinių Amerikos Valstijų evangeliniai judėjimai, kuriais sėkmingai naudojasi bet kokį dvasingumą neigiantys populistiniai politikai ir nuožmiausi ultra-liberalistinės sistemos protagonistai.

Pastarieji, beje, sėkmingai naudojasi ne tik naiviais evangelistais, bet ir nacionalistais, nežiūrint to, kad tauta kaip vertybė jiems visiškai neegzistuoja. Galima šaukti „America first!“, o viduje nusispjauti ant Amerikos žmonių ir viso pasaulio. Racionalizuotam ultra-liberalistiniam mąstymui svarbiausia yra narciziškas tenkinimasis savuoju ego. Galiausiai technologijos yra pasiekusios tokį lygį, kad gali stebėti ir kontroliuoti kiekvieną iš mūsų atimant bet kokią laisvę. Technologiniu požiūriu artėjame prie distopinės visuomenės. Kinijos valdžia, prie kiekvieno namo kampo įtaisiusi veidus atpažįstančias kameras, ryžtingai žengia šiuo keliu. Apibendrinant, kai pasaulis tampa tokia neramia vieta, transhumanizmas prisistato kaip išeitis. Išeitis, kuri siūlo greitą visos žmonijos eutanaziją, kad ji nesikankintų savo pačios sukeltose kančiose.

 

 

– Kasdieniame socialiniame gyvenime tai akivaizdžiausiai reiškiasi per visuotinę perteklinę biurokratizaciją. Tam tikriems procesams primetinėjamos visiškai jiems netinkančios schemos. Pavyzdžiui, dabartinis mokslinės veiklos reglamentavimas skatina ne mokslininkų kūrybingumą, o tekstų, kurie yra objektyviai tušti ir kurių niekas neskaito, kepimą. Asmeniniame gyvenime ratio triumfas ir intellectus išstūmimas, kitaip tariant, lėkštas mąstymas atitrūkus nuo mąstymo į gylį, reiškiasi per baimės, susvetimėjimo tikrovės ir savo paties atžvilgiu jausmą, ypač per beprasmybės pojūtį, nuo kurio bėgama neriant į tuščias pramogas ir išsibarstant socialiniuose tinkluose, pasimetant savo paties susikurtuose virtualiuose įvaizdžiuose.

 

 

– Technologijų humanizavimas reiškia, kad technologijos turėtų būti subordinuotos etiniam tikslingumui, o etika turėtų kilti iš atsinaujinusio mąstymo į gylį. Instrumentinis racionalumas turėtų vėl tapti tuo, kuo turėtų būti iš prigimties – instrumentu. Ne žmogus turi būti skirtas technologijoms, o technologijos – žmogui. Žinoma, žmogų turėtume suprasti mąstydami į gylį.

Žmogaus prigimtis yra nepaprastai turtinga, mes ją labai menkai pažįstame, tačiau aišku, kad jos suracionalizavimas arba sutechnologinimas yra baisus klystkelis. Aptariau technologijų keliamą mirtiną pavojų, bet tos pačios technologijos, dirbtinis intelektas ir internetas gali tapti naujos dvasinės žmogaus gyvenimo kokybės instrumentais. Apie tai kalbėjo tokie iškilūs mąstytojai kaip Pjeras Tejaras de Šardenas arba jau minėtas H.Bergsonas.

Didžiausios vilties teikia tai, kad tinkamai, pagal etinį tikslingumą taikomos technologijos gali tapti nuostabiu įrankiu daugybei problemų išspręsti. Žaliosios technologijos gali pakeisti ekonominį modelį, nes transformuotų energetinę pasaulio sistemą. Jos atkurtų ekologinę pusiausvyrą, kurią pažeidė iškastiniu kuru varoma socialinė organizacija. Perėjimas prie atsinaujinančiųjų energijos šaltinių, daiktų interneto, 3D spausdintuvų leistų ne tik išlaikyti, bet ir pakelti ekonominę gerovę.

O svarbiausia, kad technologijos, dirbtinis intelektas, subordinuoti tarnauti žmonėms, yra pajėgūs visiems planetos gyventojams sukurti ekonominės gerovės minimumą, dėl kurio jau nereikėtų baimintis.

Tinkamai taikomos technologijos ne atimtų laiką, kaip vyksta dabar, o jo suteiktų, žmogus, nesibaimindamas dėl oraus ekonominio minimumo, jį galėtų panaudoti psichologinei, dvasinei veiklai. Jeigu būtų tinkamai įgyvendinama darnios plėtros doktrina, kuri turi ne vien socialinę bei ekologinę, bet ir gilią filosofinę prasmę, būtų pasiektas psichologiškai ir dvasiškai kokybiškesnis gyvenimo lygmuo. Kad technologijos būtų subordinuotos etiniam žmogaus gyvenimo tikslingumui, reikia atnaujinti mąstymą į gylį. Jis turėtų palankesnes sąlygas, jei švietimo sistema, moksliniai tyrimai, kultūrinis gyvenimas būtų išlaisvinti iš komercinės logikos. Apskritai, kuo daugiau žmonių taps sąmoningesni ir supras šias problemas, tuo lengviau įvyks pokyčiai.

Deja, kartais man atrodo, kad lemiamas sąmonės arba mąstymo virsmas galės įvykti tik po naujos didelės katastrofos. Bent Europoje visada vykdavo būtent taip. Jeigu Europa nori geros ateities, ji turi tapti dar intensyvesnio kultūrinio bendradarbiavimo tarp skirtingų tapatybių lauku: turi būti pasiektas naujas kokybinis šuolis naratyvų arba atminčių kaitos, kaip tai vadino P.Ricoeuras, procese. Atminčių kaita turi vesti realaus atsiprašymo ir atleidimo link. Šis procesas turi būti ne formalus, deklaruojamas oficialiais atsiprašymais, ne nustumiantis užmarštin nuoskaudas ir neapykantą, bet iš tikrųjų gydantis.

Tik toks procesas atitinka mąstymą į gylį tautų santykiuose. O ekonominis bendradarbiavimas ir dėl jo naudos išspaustos diplomatinės šypsenos bei oficialūs atsiprašymai atitinka tik mąstymą į plotį atitrūkus nuo gelmės. Taip elgiantis istorinės nuoskaudos nustumiamos į pasąmonę, iš kurios gali bet kada grįžti kaip nauja neapykantos banga. Lietuvių ir lenkų, kaip ir vokiečių bei prancūzų, santykiai būtų chrestomatiniai pavyzdžiai. O politinė Europa, arba Europos Sąjunga, sėkmingai augs tik tada, kai ją organizuojantis mąstymas irgi įgaus gelmės. Kai ekonominiai ir politiniai susitarimai atitiks tam tikrą etinį tikslingumą. Mano nuomone, politiniu lygmeniu mąstymas į gylį leistų išvengti dviejų blogybių. Pirmiausia, jis mus išvestų iš Vienos ir Versalio susitarimų logikos, į kurią grįžti, rodos, šiandien mus ragina vadinamosios „tėvynių Europos“ šaukliai, iš esmės kraštutinių dešiniųjų atstovai. Ši logika veda į stipriųjų teisės įtvirtinimą, kitaip tariant, į stipriųjų konfliktą, kai ne tokie stiprūs ir vėl taps didžiausiomis aukomis.

Kita vertus, mąstant giliai, bus išvengta federacinio Europos tautų modelio, kuris, esant dabartinei Europos mentalinei būklei, sukeltų daugybę įtampų ir nieko neišspręstų. Politinė Europos Sąjunga, atitinkanti sveiką europietišką mąstymą, puoselės pasidalintojo suverenumo idėją. Lietuvoje, įsikibus nerealią „tėvynių Europos“ ir federacinės Europos alternatyvos viziją, apie šią idėją beveik nekalbama. Beje, šios idėjos nepriims lėkštas, mechanine logika besivadovaujantis mąstymas, tačiau politinėje plotmėje ji taps tikra viltimi tiems, kurie į gyvenimą žvelgia giliai ir siekia apmąstyti tikrovę tokią, kokia ji yra.