Pasak Mykolo Romerio universiteto (MRU) Viešojo valdymo ir verslo fakulteto Vadybos ir politikos mokslų instituto profesoriaus dr. Andriaus Bielskio, domėjimasis politika yra mūsų kasdienis reikalas, jei norime išvengti autoritarinės ir neofašistinės Rusijos, kurios prezidentas daugelį metų darė viską, kad jos piliečiai nesidomėtų ir nedalyvautų politikoje, likimo. Tarptautinės politikos studijos ne tik skatina domėtis politika, bet ir suteikia analitinius įrankius jai suprasti bei geriau orientuotis pasaulyje. O mus supančio pasaulio supratimas visuomet atveria galimybes. Profesorius dr. A.Bielskis dalinasi savo įžvalgomis, kodėl politikos studijos tokios svarbios.
- Kaip, Jūsų nuomone, karas Ukrainoje paveikė Europos politiką?
Manau, kad visoms Europos šalims Rusijos karas Ukrainoje buvo milžiniškas šokas. Europa pabudo iš snaudulio, iš tikėjimo, kad galima pasitikėti Rusija ir su ja prekiauti, pirkti naftą ir dujas, lyg tai būtų eilinės prekės rinkoje. Lietuva dėl savo istorijos visada žinojo, kad Putino Rusija naudoja dujas ir naftą kaip geopolitinio šantažo priemonę. Tad didžiausias pokytis yra supratimas, kad tokia politika, kokia buvo anksčiau, nebeįmanoma. Šį pokytį parodė Europos ir kitų pasaulio valstybių sankcijos Rusijai ir – būtina tai pabrėžti – Europos, apskritai Vakarų pasaulio vienybė, net jei ją reikia nuolat kurti milžiniškomis pastangomis.
- Kaip manote, kodėl Vakarų šalys tiek metų toleravo Rusijos veiksmus ir lengvabūdiškai pirko energetines žaliavas?
Iš dalies dėl to, kad subyrėjus Sovietų Sąjungai buvo tikima Francis’o Fukuyama’os „istorijos pabaigos“ teze. Ji skelbė, kad pasibaigus šaltajam karui, didieji istoriniai konfliktai baigsis, visos šalys taps liberaliomis demokratijomis, kapitalizmas ir tarptautinė prekyba taps vieninteliu „racionaliu“ valstybių santykių pagrindu, taigi taika ir gerovė įsivyraus visame pasaulyje. Ja ypač buvo tikima Vokietijoje, kuri po suvienijimo tapo didžiausia Europos ekonomine galybe. Tokios tvarkos pagrindas tapo ekonomika, prekyba ir abipusė nauda. Rusija turėjo naftos ir dujų, o Europa, ypač Vokietija, noriai pirko jas, tikėdama, kad be abipusės ekonominės naudos už to niekas daugiau neslypi. Vakarų Europos šalys nesuprato ar nenorėjo suprasti Putino režimo revanšizmo ir augančio imperializmo.
- Kaip šiame kontekste Lietuva turėtų elgtis toliau?
Manau, kad Lietuva elgiasi teisingai ir toliau tai turi daryti: burti ir stiprinti Ukrainos palaikymą Europoje, kalbėti apie putinizmo grėsmę, kartu su kitomis Rytų Europos šalimis bandyti įtikinti mažiau entuziastingai Ukrainos atžvilgiu nusiteikusias šalis – Prancūziją, Italiją, Vokietiją, Graikiją – daugiau padėti Ukrainai. Iš esmės visos Europos saugumas yra Rytų Europos, pirmiausia Ukrainos, rankose. Ukraina, Lietuva bei jos kaimynės stovi fronto linijoje. Kaip tik dėl to Lietuvai reikia visų įmanomų sąjungininkų, tad Lietuvos užsienio politika privalo būti itin gerai apgalvota (šia prasme, mano įsitikinimu, būtina permąstyti Lietuvos santykius su Kinija).
- Kokie pagrindiniai ekonominės demokratijos principai ir jų reikšmė šiandien?
Jie reiškia demokratijos, savivaldos ir lygiateisiškumo taikymą ne tik didžiojoje politikoje, bet ir ekonominiuose, gamybiniuose, darbiniuose santykiuose. Ekonominės demokratijos šalininkai (o aš esu vienas jų) mano, kad įmonių darbuotojai privalo turėti daugiau balso, ypač sprendžiant reikšmingus strateginius įmonės ar darbovietės klausimus. Būtina ne tik stiprinti profesines sąjungas, kaip šiuo metu svarbiausią ekonominės demokratijos instituciją, bet ir keisti egzistuojančią teisinę bazę, kad darbuotojų ir darbdavių lygiateisiškumo daugėtų. Beje, ekonominė demokratija yra reikšminga ir susijusi (tiesa, netiesiogiai) su tuo, kas vyksta šiandien Ukrainoje. Ekonominės demokratijos, lygiateisiškais santykiais grįstų visuomenių priešingybė yra ekonominės nelygybės, socialinės atskirties visuomenės, kur didelė dalis žmonių gyvena skurde ir nepasitenkinime, o tai skatina neofašistines nuotaikas, agresyvų kitų, mažesnių tautų kaltinimą, manipuliavimą baimėmis ir neapykanta. Tuomet autoritarizmas ir agresyvus karas su „išoriniu priešu“, „didžiuoju kitu“ nebe už kalnų.
- Kaip manote, kokia ateitis laukia Rusijos ir Putino režimo, kaip baigsis karas?
Spėlioti apie ateitį politikos teoretikams sudėtinga. Visgi teoriškai yra keli galimi scenarijai. Pradėkime nuo baisiausio: konfliktas gali eskaluotis į pasaulinį karą, karą tarp Rusijos ir NATO, tarp dviejų branduolinius ginklus turinčių galybių. Putinui šis konfliktas yra egzistencinis, jis pasirengęs eiti iki galo, nes Rusijos pralaimėjimas Ukrainoje galimai reikš ir jo režimo pabaigą. Kol kas jokių atsitraukimo ženklų Rusijoje mes nematome. Putinas šiam karui ruošėsi ilgai, o jo ambicijos nėra tik Ukraina. Mes žinome, ko jis reikalavo diskusijose su Europos ir JAV lyderiais iki karo pradžios vasario mėnesį. Ekonominės sankcijos, kad ir labai reikšmingos, Rusijos politinio režimo neparklupdė, o išaugusios energetinių žaliavų kainos kompensuoja dėl sankcijų mažėjančius pardavimus. Putinas nesustabdomas Ukrainoje, tad anksčiau ar vėliau bandys užimti Moldovą ir Baltijos šalis, kas reikš tiesioginę konfrontaciją su NATO ir pasaulinio karo pradžią. Nemanau, o tiksliau, noriu tikėti, kad šis scenarijus nėra labai realistiškas, bet tokia galimybė egzistuoja.
Antrasis scenarijus – karas užsitęsia, jis išvargina abi puses, ilgainiui sudaromos paliaubos, konfliktas įšaldomas, Ukraina susitaiko su dalies teritorijų praradimu (ko šiandien, vėlgi, nematome). Putinas išsaugo valdžią. Jam pavyksta pasipriešinti ekonominei krašto griūčiai iš dalies dėl sugebėjimo kompensuoti naftos ir dujų pardavimą kitur ir dėl toliau išaugusių ar augančių jų kainų, be to, Kremliaus propagandistai pristato užimtas Ukrainos teritorijas kaip Rusijos pergalę. Paliaubos laikinos, todėl abi, o tiksliau, visos pusės ruošiasi potencialiam karui ateityje.
Trečiasis scenarijus – Rusija patiria visišką nesėkmę Ukrainoje, sankcijos užsmaugia jos ekonomiką, ima stiprėti nepasitenkinimas Kremliaus politika, įvyksta valdžios perversmas. Vyksta Ukrainos atkūrimas ir jos lėta, bet planinga Eurointegracija. Visi norime tikėti trečiuoju scenarijumi, tikėkimės, kad taip ir bus. Visgi, yra dar ir pirmojo scenarijaus variacija – Lietuvai tai būtų liūdniausias scenarijus. Rusija užima Baltijos šalis, NATO kolektyvinė gynybos sistema nesuveikia, nes dalis NATO narių nesutinka pradėti karą su branduoliniu ginklu grasinančia valstybe. Labai noriu tikėti, kad taip neįvyks, bet šios galimybės, kuria taip nori save įtikinti Putinas, atmesti taip pat negalime.
- Pandemija, karas Ukrainoje rodo, kad svarbu išmanyti tarptautinius santykius, politiką. Ar pritariate nuomonei, kad tarptautinės politikos studijos atveria daug galimybių?
Bet kokios socialinių mokslų studijos, ypač kokybiškos, atveria galimybes dėl to, kad leidžia geriau suprasti mūsų pasaulį, visuomenę, joje vykstančius procesus. Tas pats pasakytina ir apie tarptautinės politikos studijas. Garsiojoje laidotuvių kalboje Periklis, senovės Atėnų demokratijos politikas, teigia, kad žmogus, kuris domisi išimtinai tik savo ir nesidomi politiniais reikalais, gyvena nevertą gyvenimą ir neturi vietos demokratinėje valstybėje. Politikos mokslų studijos yra universalios, jos atveria milžiniškas galimybes darbuotis pačiose įvairiausiose srityse: finansų, versle, viešajame sektoriuje, būti mokytojais, toliau tęsti studijas ir siekti akademinės karjeros. Pažiūrėkime, kiek daug įvairių šakų lyderių – tiek Lietuvoje, tiek užsienyje – yra baigę politikos mokslų studijas.
- Ar galėtumėte plačiau papasakoti apie Tarptautinės politikos studijų programą Mykolo Romerio universitete, kuo ji skiriasi nuo kitų?
Šioje programoje daug dėmesio skiriama tarptautinių santykių priežasčių analizei, jų teoriniam aptarimui, geopolitikai, taip pat akcentuojami ekonominiai tarptautinių santykių aspektai. Šiandien, vykstant karui Ukrainoje, kuomet iš savo sovietinių imperinių kompleksų nesugebėjusi išsivaduoti Rusijos Federacija neteisėtai ir nepateisinamai užpuolė suverenią valstybę, ypač aktualu studijuoti tarptautinius santykius. Šiose studijose studentai geriau supras, kodėl šalys ryžtasi tokioms karinėms avantiūroms, kaip turėtume aiškinti karinių konfliktų priežastis ir stipinti Europos saugumą. Šios programos išskirtinumas, be kita ko, yra tas, kad studijose akcentuojama ekonominės demokratijos reikšmė tarptautinei politikai.
Daugiau informacijos apie Tarptautinės politikos studijas rasite čia.
