Gintaras Černius, Mykolo Romerio universiteto Viešojo valdymo ir verslo fakulteto profesorius.
Pastaruoju metu infliacijai pasiekus įspūdingą pagreitį daugelis žmonių pradėjo labiau domėtis investavimu. Pasiteiravus, kodėl jie dabartiniu metu suskubo investuoti, atsakymas dažniausiai vienas – „išsaugoti pinigus“. Darytina išvada, kad dalis žmonių turi ką „saugoti“, todėl šiandieną pakalbėsiu apie juos.
Pinigų investavimas – tai procesas, prasidedantis nuo to, kad pinigai nėra išleidžiami iškart juos gavus. Šie pinigai gali būti tiesiog saugomi arba investuojami, siekiant atgauti didesnį jų kiekį. Jei atgaunamas pinigų kiekis yra didesnis nei investuotas, sakoma, kad investicija buvo sėkminga. Tačiau panagrinėkime, ar taip yra iš tikrųjų.
Neišleisdami pinigų vartojimui dabar, mes tikimės, kad ateityje, išleidę tą pačią pinigų sumą, galėsime suvartoti bent jau ne mažiau negu kad atsisakėme tuo metu, kai neišleidome pinigų. Kitaip sakant, mes aukojame poreikių tenkinimą dabar vardan jų tenkinimo ateityje. Arba dar paprasčiau, atsisakydamas vieno puodelio kavos šiandieną aš tikiuosi, kad sėkmingai investavęs pinigus po metų galėsiu išgerti bent du puodelius.
Taigi, investicija – tai toks reiškinys, kuris įgalina dabar paaukotus poreikius vėliau patenkinti didesniu mastu.
Investuoti pinigai mums grįžta dvejopai. Pardavus investiciją, kai jos kaina išauga, arba gaunant pinigus už leidimą naudotis turtu (pvz. nuompinigiai). Kyla pagrįstas klausimas: ar investavimas (pinigų įdarbinimas) yra susijęs tik su įvairaus materialiojo (NT, auksas, meno kūriniai, ir t. t.) ir nematerialiojo turto įsigijimu tikintis iš to gauti naudos?
Ne kartą esame girdėję, kad reikia investuoti „į save“. Ar pinigų išleidimas sau galėtų būti laikomas investicija tikrąja ta žodžio prasme? Ir taip, ir ne. Priklausomai nuo to, kam ir kaip išleidžiami pinigai. Pinigai ir laikas, išleisti išsilavinimui įgyti ar kvalifikacijai kelti, puikiai atitinka investavimo esmę.
Kodėl? Turintis aukštąjį išsilavinimą ir suformavęs praktinius įgūdžius specialistas yra labiau vertinamas, nes gali sukurti didesnę pridėtinę vertę. Atitinkamai už tai jis gauna didesnį atlyginimą. Be to, išsilavinęs žmogus sukuria efektyvią asmeninių finansų valdymo sistemą (tą patvirtina pastarųjų metų apklausų duomenys), kurioje yra suformuoti visi reikalingi rezervai tam, kad pavyktų suvaldyti finansines rizikas. Taigi, išsilavinę žmonės patys yra pinigų generatoriai ir kartu moka su jais teisingai tvarkytis.
Turintiems vaikų nereikia aiškinti, kad investavimas į vaikų išsilavinimą yra būtinas. Toks investavimas turi dvigubą poveikį. Pirmiausia, jau minėti tokio investavimo privalumai. Antra – tėvai, suteikę savo vaikams gerą išsilavinimą, dėl kurio pastarieji atranda deramą vietą visuomenėje, jaučiasi atlikę savo pareigą, kas yra labai reikšminga ir kelia didžiulį džiaugsmą.
Galiausiai išskirčiau dar vieną investavimo „į save“ aspektą, kuris tapo labai aktualus dabar. Nerimaujantiems dėl turimų pinigų nuvertėjimo būtų prasminga prisiminti, kam apskritai reikalingi pinigai ir ką jie reiškia mūsų gyvenime. Pinigai – galimybė vartoti ir tenkinti savo poreikius. Labai supaprastinus – pinigai turėtų teikti malonumą, o ne būti streso šaltiniu. Juokais galima sakyti, kad pinigai susiję su dvejopu stresu. Neturint jų – stresas, iš kur jų gauti. Turint – stresas, kaip juos išsaugoti.
Norint atsikratyti baimės prarasti turimus pinigus labai prasminga aiškiai įvardinti funkcijas, kurias jie atlieka. Sukaupti finansinės rizikos, netikėtų išlaidų rezervai atlieka „finansinės pagalvės“ funkciją apsaugodami nuo finansinių netikėtumų. Vadinasi, dėl šių sumų jaudintis nereikėtų, nes jos „dirba savo darbą“ – saugo mus. Dalis pinigų galėtų būti investuoti tikintis gauti naudos. Norint išgelbėti pinigus nuo dabartinės infliacijos, investicijų grąža turėtų būti ne mažesnė nei 20 %. Rinkoje tokią grąžą generuoja labai rizikingos investicijos. Nepatyrusiems investuotojams ši sritis nerekomenduotina. Mažiau rizikingų investicijų grąža yra ženkliai mažesnė. Turime paradoksalią situaciją. Investavus ir gavus 5 % investicijos grąžą, esant, tarkime, 12 % metinei infliacijai, pinigų po metų gauname daugiau, tačiau už juos nusipirkti galime 7 % mažiau, negu galėjome prieš pradėję investuoti. Ar tai sėkminga investicija? Vargu. Todėl, kad ir keistai nuskambės, dabartiniu metu investavimu galime laikyti ir perteklinių pinigų išleidimą savo malonumui ar reikalingiems daiktams įsigyti. Tai nereiškia, kad reikia išleisti visus turimus pinigus, bet pasiskaičiavus, protingai ir su malonumu dalį pinigų galima išleisti, kad gulėdami jie neprarastų savo perkamosios galios.