Šios Vyriausybės programoje didelis dėmesys skiriamas socialinei ekonominei nelygybei, tačiau klausimas, kaip tai paliečia atskirai vyrus ir moteris, tarsi kažkur pasimeta. Tačiau galima pabrėžti, kad programoje numatyta skatinti taikomuosius mokslinius tyrimus, siekiant spręsti svarbiausias visuomenės problemas, tarp kurių šalia skurdo, demografijos ir emigracijos patenka ir lyčių nelygybė.
Socialinė ekonominė nelygybė tarp vyrų ir moterų pradeda formuotis jau nuo vaikystės ir ankstyvosios jaunystės, kai mergaitės stereotipiškai renkasi ,,moteriškas” profesijas, o berniukai - ,,vyriškas”. Lietuvos statistikos departamento duomenimis 2015-2016 mokslo metų pradžioje Lietuvoje daugiausia merginų studijavo socialines paslaugas (81,6 proc.), žurnalistiką ir informaciją (80,7 proc.), humanitarinius mokslus (75,9 proc.), sveikatos priežiūrą (74,7 proc.). Tuo tarpu vaikinai rinkosi kompiuteriją (87,5 proc.), inžineriją (83,1 proc.), transporto paslaugas (77,9 proc.), architektūrą ir statybą (70,6 proc.).
Dažniausiai ,,vyriškos” profesijos yra geriau apmokamos ir tokiu būdu sukuria sąlygas vyrams uždirbti daugiau. Su šia problema susiduria kone visos šalys. Pasaulio banko duomenimis, vyrų ir moterų pasirinktos studijų sritys ilgainiui tampa jų užimtumo sritimi, kuri lemia darbo užmokestį per visą suaugusiojo žmogaus gyvenimo laikotarpį. Socialinę ekonominę nelygybę tarp moterų ir vyrų iš esmės lemia nevienodas prieinamumas prie išteklių.
Visų pirma – tai laiko išteklius, atliekantis lemiamą vaidmenį, siekiant maksimaliai realizuoti save darbo rinkoje, kelti kvalifikaciją ir tapti paklausiu specialistu. Norint gauti didesnį darbo užmokestį bei atlaikyti konkurencinę aplinką, svarbu turėti galimybę vykti į komandiruotes, o esant reikalui – dirbti viršvalandžius.
Moterys yra apribotos laike, nes yra tiesiogiai atsakingos už vaikus, senyvo amžiaus bei neįgalius šeimos narius, todėl šeimos ir darbo derinimo iššūkis daugiausia paliečia jas, tuo tarpu vyrai nuo šios pareigos yra tarsi atleisti.
Antras svarbus išteklius, formuojantis nevienodas lyčių pajamas, yra darbo užmokestis. 2015 m. moterų ir vyrų darbo užmokesčio atotrūkis Lietuvoje sudarė 15,6 proc. ir turi tendenciją augti. Šis procesas taip pat yra nuolat palaikomas darbo rinkoje vyraujančios tiek vertikaliosios segregacijos, įtakojančios lyčių disbalansą aukščiausiose sprendimų priėmimo pozicijose, tiek ir horizontaliosios segregacijos, lemiančios lyčių disbalansą atskirose ūkio šakose. Nepamirškime, kad mažesnis darbo užmokestis ilgainiui lemia ir mažesnę senatvės pensiją (Lietuvoje moterų vidutinis senatvės pensijos dydis yra beveik penktadaliu mažesnis nei vyrų).
Visi aukščiau išvardinti veiksniai lemia skurdo grėsmę, su kuria moterys susiduria dažniau nei vyrai. Nobelio premijos laureatas, JAV ekonomistas prof. Josephas E. Stiglitzas teigia, kad kova prieš nelygybę tampa ne tik moraliniu klausimu, bet ir vienu iš būdų pakelti šeimų ekonominę gerovę bei padidinti visos ekonomikos efektyvumą.
Knygoje ,,Perrašant Amerikos ekonomikos taisykles” („Rewriting the Rules of the American Economy. An Agenda for Growth and Shared Prosperity“, 2015) J. E. Stiglitz pateikia tyrimų rezultatus, kurie rodo, kad įgyvendinus vienodo atlygio principą, išaugtų beveik 60-ies procentų JAV moterų pajamos. Dviejų trečdalių vienišų motinų pajamos išaugtų 17 proc. (tai prilygtų maždaug 6000 JAV dolerių per metus), o skurdo rizikos lygis tokiose šeimose sumažėtų nuo 28,7 proc. iki 15 proc.
Lietuvoje ir visoje Europos Sąjungoje demografinė situacija yra tiesiog dramatiška – gimstamumas mažėja, o visuomenė senėja. Todėl vis dažniau moterys laikomos neišnaudotu potencialu, kurio pilnavertis įgalinimas darbo rinkoje padėtų spręsti tiek ekonomines, tiek demografines problemas.
Skandinavijos šalių pavyzdys rodo, kad sudarius moterims palankias sąlygas derinti šeimą ir darbą, gimstatumas turi tendenciją augti. Šiam tikslui pasiekti, visų pirma, reikėtų plėsti ikimokyklinio amžiaus vaikų priežiūros institucijų tinklą. Antra, užtikrinti paslaugų neįgaliesiems, senyvo amžiaus, priežiūros reikalingiems šeimos nariams prieinamumą ir kokybę. Ir, trečia, plačiai taikyti lankstų darbo grafiką moterims ir kitas šeimai palankias darbo rinkos politikos priemones valstybiniame ir privačiame sektoriuje.
Visuomet taip trūkstamo finansavimo klausimą galėtų išspręsti valstybės biudžeto išlaidų perskirstymas, atsižvelgiant į specifinius ir itin skirtingus moterų ir vyrų poreikius. Ši priemonė pasaulyje yra žinoma kaip lyčiai jautrus biudžetas (angl. Gender Responsive Budget), taikytas ne vienoje šalyje.
Pastaruoju metu Lietuvoje pastebima palanki tendencija, kai vis daugiau darbdavių, vertinančių moteris kaip vertingus komandos darbuotojus, sudaro joms lanksčias darbo sąlygas. Tokiu būdu įmonė nepraranda motyvuoto ir pridėtinę vertę teikiančio darbuotojo, o moteris gali sėkmingai derinti motinystę su savirealizacija darbo rinkoje.
Moterys, galėdamos užsitikrinti stabilias pajamas, įgyja daugiau finansinės nepriklausomybės ir susiduria su mažesne rizika atsidurti visuomenės socialinėse paraštėse (dažniausiai kartu su vaikais). Socialinės ekonominės nelygybės mažinimas tarp moterų ir vyrų padėtų įgyvendinti socialinio teisingumo principą ir kelti labiausiai pažeidžiamų visuomenės grupių – moterų ir vaikų – ekonominę gerovę.
Dr. Eglė Krinickienė yra Mykolo Romerio universiteto MRU LAB Lyčių tyrimų laboratorijos vadovė. Komentaras publikuotas portale 15min.lt
Foto: Olgos Posaškovos