Matyt gimiau po laiminga žvaigžde (šypsosi). Turiu dvi profesijas, kurios abi man labai brangios. Tik žurnalistika – dabar jau profesija iš „praėjusio gyvenimo“, o autizmo spektro sutrikimą turinčių vaikų ugdymas – tai, kuo gyvenu ir kvėpuoju jau keleri metai. Iškeisti žurnalistiką į vaikų ugdymą buvo sąmoningas pasirinkimas, dėl kurio niekada nesigailėjau. Kasdien į darbą einu išsišiepusi iki ausų, nes žinau, kad laukia dar viena nuostabi ir įdomi darbo diena.

Apskritai, mano įsitikinimu, edukologija – tai ateities profesija. Kas gali būti įdomiau, svarbiau ir atsakingiau nei ugdyti ateities žmogų? Gal todėl daugelyje Vakarų valstybių pedagogai, edukologai – vieni labiausiai gerbiamų žmonių. Pamažu, šis požiūris, tikiu, ateina ir pas mus.

 

Man patinka mokytis. Jau keleri metai užsienyje intensyviai gilinuosi į Taikomosios elgesio analizės metodiką, kuri labai svarbi mano tiesioginiam darbui, t. y., autizmo spektro sutrikimą turinčių vaikų ugdymui. Stojimas į MRU Edukacinių technologijų valdymo magistro studijas taip pat buvo apgalvotas žingsnis. Norėjau sužinoti kaip, dėl ko ir kada taikyti įvairias edukacines technologijas kasdieniuose ne tik ugdymo, bet ir darbo su kolektyvu kontekstuose, nes studijose nemažai dėmesio buvo skirta būtent asmens karjeros valdymui.

Galiu pasakyti, kad praktiškai iš kiekvieno universitete studijuoto dalyko pasiėmiau kažką, ką savo darbe naudoju iki šiol. Bet ar tapus vienos srities profesionalu nebuvo sunku pereiti į jums naują sritį, ar buvo lengva studijuoti? Prisipažinsiu, apima TAS jausmas, kai atėjus iš kitos specialybės (Taikomoji elgesio analizė – tai ne pedagogika, jau nekalbant apie žurnalistiką) atsiduri aplinkoje, kur daugiausia pradinio ar ikimokyklinio ugdymo pedagogai.

Kai pravėrusi auditorijos duris akis į akį susiduri su protingomis jaunomis merginomis, kurios čia atėjo norėdamos pakelti savo kvalifikaciją, atsidaryti nuosavus darželius ar pradines mokyklas, o tu apie pedagogikos mokslą žinai tik iš mokyklos, kurią baigei prieš n metų... Apima nenumaldomas noras čiupti rankas į kojas arba kojas į rankas ir bėgti. Bet aš giliai įkvėpiau ir... likau. Ir niekada nepasigailėjau. Pirmiausia, kaip paaiškėjo, kurso kolegės buvo ne tik pedagogės, tad buvo labai įdomu pasisemti patirčių iš įvairių sričių specialisčių. Antra, kaip jau minėjau, man visuomet sekėsi. Namuose turiu nuostabią šeimą, darbe – neįtikėtiną kolektyvą, o studijose susipažinau su puikiomis kolegėmis, su kuriomis bendrauju iki šiol. Su tokiais žmonėmis visi iššūkiai įveikiami. Edukacinių technologijų valdymo studijos – taip pat.

 

Ugdyti žmogų ne tiek sunku, kiek atsakinga. Juo labiau, kai kalbame apie vaiką, turintį raidos sutrikimą. Sutikusi vesti šį mažą žmogų pažinimo keliu tu prisiimi milžinišką atsakomybę, prisiimi įsipareigojimą padėti jam pasiekti savo maksimumą. Tai įmanoma padaryti tik tuomet, jei sudomini vaiką, jei pamokose jis jaučiasi vertinamas ir gerbiamas, jei mokydamasis jis yra sėkmingas, o pats mokymosi procesas – įdomus ir linksmas ir, be abejo, paremtas naujausiomis ir efektyviausiomis mokslinį pagrindą turinčiomis ugdymo metodikomis. Kitaip nieko nebus.

Šie mažyliai turi įdėti dvigubai daugiau pastangų ir įsisavinti keturgubai daugiau žinių, turi sunkiu darbu įgyti įgūdžius, kurie įprastos jų raidos bendraamžiams atsiranda be didesnių pastangų. Todėl visada sakau, aš nemokau vaikų, aš mokausi kartu su savo vaikais. Ir kiekvienas mano vaikų pasiekimas man yra labai svarbus ir vertingas. Visais savo vaikais didžiuojuosi, visi jie man – individualios sėkmės istorijos, kuriomis galėčiau dalytis iki ryto. Ir aš žinau, kad nėra nemokytinų vaikų, yra tik nemokantys mokyti suaugę. Štai todėl kasdien mokytis turi ne tik vaikai, bet ir mes.