Ar kada nors susimąstėte, kas nutiktų, jei taptumėte nusikaltimo liudininku kitoje Europos Sąjungos šalyje? Kaip jūsų parodymai būtų naudojami teisme? Šiandieninėje globalizacijos eroje žmonės dažniau keliauja, dirba ir gyvena skirtingose Europos Sąjungos šalyse. Dėl to didėja tarpvalstybinių nusikaltimų skaičius, o kartu ir poreikis efektyviai keistis įrodymais tarp skirtingų šalių.
Mykolo Romerio universiteto doktorantė Sonata Morozienė savo disertacijoje tiria laisvą įrodymų judėjimą Europos Sąjungos baudžiamojoje justicijoje. Dirbdama advokatūroje, doktorantė nusprendė, kaip ji pati sako, „siekti aukščiausio žinių lygio ir stoti į doktorantūros studijas“. Nuo pat bakalauro studijų pasirinkusi Mykolo Romerio universitetą, doktorantė teigia, kad „galiu tikriausiai pavadinti Mykolo Romerio universitetą mano gyvenimo universitetu. Man imponavo tiek aplinka, tiek mokslininkai, iš kurių galima semtis žinių baudžiamosios justicijos srityje.“
Magistriniame darbe analizavusi provokacijos draudimą baudžiamajame procese, doktorantė pasakoja, kad jau tuomet teko domėtis ne tik Lietuvos, bet ir kitų Europos Sąjungos valstybių teisinėmis sistemomis. Po diskusijų su disertacijos darbo vadovu prof. dr. R. Jurka, S. Morozienė pasirinko laisvo įrodymų judėjimo Europos Sąjungoje analizę – temą, kuri iki šiol mažai tyrinėta. Suintriguota Europos Sąjungos siekio kurti laisvo įrodymų judėjimo sistemą, doktorantė norėjo išsiaiškinti, ar toks laisvas įrodymų judėjimas šiandien yra veiksmingai užtikrinamas. Šis procesas yra glaudžiai susijęs su veiksmingu teisminiu bendradarbiavimu tarp valstybių narių. Todėl savo disertaciniame tyrime S. Morozienė analizuoja laisvą įrodymų judėjimą kaip teisminio bendradarbiavimo kriterijų. Doktorantė sutiko papasakoti apie savo disertacijos tyrimo aktualumą ir įsimintiniausią nuostabos momentą, patirtą rašant disertaciją.
Kas trukdo laisvam įrodymų judėjimui?
Europos Sąjungos siekis sukurti sklandų įrodymų judėjimą tarp valstybių narių susiduria su kliūtimis, trukdančiomis efektyviam bendradarbiavimui ir laisvam įrodymų apsikeitimui. Šios kliūtys analizuojamos disertacijoje. Tačiau pirmiausia tikriausiai reiktų kalbėti apie valstybių narių požiūrį į bendros Europos Sąjungos baudžiamosios justicijos sampratos integraciją į nacionalinę teisę. Kai kurios šalys į šį procesą žiūri negatyviai, todėl nenoriai bendradarbiauja, kadangi, jų teigimu, tokia integracija gali paveikti nacionalinės teisės autonomiją. Anot S. Morozienės, nors valstybių suverenumo saugikliai yra būtini ir normalu, kad tai kelia iššūkių laisvam įrodymų judėjimui, tačiau vis dėlto šalių bendradarbiavimas yra būtinas, siekiant surinkti duomenis vienoje ar kitoje byloje. Todėl valstybės turėtų telkti pastangas siekiant užtikrinti sklandesnį bendradarbiavimą, kuris reikalingas norint, kad įrodymų judėjimas vyktų sėkmingai.
Kokios yra būtinos sąlygos, kad įrodymai galėtų laisvai judėti Europos Sąjungoje?
Laisvam įrodymų judėjimui ES valstybės turi be išimčių pripažinti viena kitos įrodymus, t. y., priimti kitos valstybės surinktus įrodymus kaip teisėtus ir tinkamus naudoti teisme. O tai reiškia, kad laisvo įrodymų judėjimo kertinis akmuo yra abipusio pripažinimo principas, kuris yra ne tik teisinis principas, bet ir žmogiško pasitikėjimo atspindys. Anot doktorantės, „mes dažnai įsivaizduojame teisę kaip sausą discipliną, kurioje griežtai turime taikyti tai, kas parašyta. Tačiau taikant abipusio pripažinimo principą, yra itin reikšmingas pasitikėjimas – žmogiškas veiksnys, apie kurį galbūt net nesusimąstome, kai kalbame apie teisinių institucijų darbą.“
S. Morozienės teigimu, „pasitikėjimas yra svarbus teisės taikyme, ypač šioje temoje, kai kalbame apie skirtingas teisines tradicijas turinčių ES valstybių narių bendradarbiavimą tiriant tarpvalstybines baudžiamąsias bylas.“ Pasak jos, Europos Sąjungos bendradarbiavimo sistema grindžiama prielaida, kad visos valstybės narės laikosi ES teisės ir užtikrina žmogaus teises. Nepaisant to, pasitaiko, kai teisininkams kyla abejonių dėl pateikiamų prašymų pagrįstumo, kitose šalyse naudojamų įrodymų surinkimo metodų ir žmogaus teisių užtikrinimo tame procese. Todėl negalima teigti, kad valstybių tarpusavio pasitikėjimas yra savaime suprantamas dalykas. Doktorantė pažymi, kad iškilus tokiai abejonei, neturime teisinio įrankio, kuris padėtų atsisakyti patenkinti kitos valstybės prašymą.
Ką daryti, kai teisininkui kyla abejonės dėl kitos valstybės vertinimo sistemos?
Nepasitikint kitos valstybės vertinimo kriterijais, teisininkui būna sunku tai pagrįsti. Teisės aktuose yra nurodomi konkretūs kriterijai, dėl kurių galima atsisakyti bendradarbiauti su kita valstybe, tačiau nepasitikėjimas nėra įtrauktas tarp tokių kriterijų. S. Morozienė pasakoja, kad „tokia situacija mane privertė susimąstyti, kadangi konkretaus teisinio pagrindo atsisakyti vykdyti abejonių keliantį prašymą nėra. Todėl kilus tokiai abejonei teisininkas turėtų dvi galimybes: ieškoti formalių „kabliukų“ dėl kurių prašymas neatitiktų reikalavimų, arba ieškoti patikimų įrodymų, galinčių pagrįsti abejonę dėl galimo žmogaus teisių pažeidimo.“
Ar reikia tobulinti esamas priemones?
Doktorantė akcentuoja, kad Europos Sąjunga turi pakankamai instrumentų, reglamentuojančių įrodymų judėjimą. Tačiau yra tobulintinų vietų. Pavyzdžiui, analizuojant praktines situacijas, matyti, kad teisės aktuose įtvirtintos sąvokos skirtingose valstybėse narėse gali būti suprantamos skirtingai dėl nacionalinių baudžiamųjų justicijų reglamentavimo subtilybių. Todėl šiuo atveju doktorantė siūlo patikslinti ir paaiškinti jau esamas priemones, siekiant užtikrinti vienodą teisinį interpretavimą visoje Europos Sąjungoje. Toks išankstinis aiškinimas padėtų išvengti nesusipratimų ir užtikrintų sklandų ES teisės taikymą įrodymų judėjimo kontekste.
S. Morozienė teigia, kad „turėtų būti daugiau palaikymo iš valstybių narių puoselėjant laisvą įrodymų judėjimą, nes tai prisidėtų prie bendro gėrio ne tik Europos Sąjungoje, bet ir kiekvienos valstybės narės viduje, užtikrinant greitą ir savalaikį tarpvalstybinių bylų ištyrimą. Nors ir Europos Sąjunga turi tam tikrus įgaliojimus, numatytus sutartyse pagal kuriuos toks judėjimas gali veikti, tačiau be Europos Sąjungos valstybių narių norų ir intencijų, pastumti įrodymų vežimą būtų sunku.“
Norintys daugiau sužinoti apie doktorantės S. Morozienės tyrimą, kviečiami birželio 28 d. 13 val. atvykti į Mykolo Romerio universitetą (Ateities g. 20, Vilnius, I-414 aud.), kur vyks disertacijos „Laisvas įrodymų judėjimas Europos Sąjungos baudžiamojoje justicijoje“ gynimas.
Straipsnio autorė - MRU mokslo ir inovacijų centro komunikacijos vadybininkė Vilma Losytė.