TS-LKD jau daugiau kaip metai gyvena vadovaujama naujojo pirmininko Gabrieliaus Landsbergio. Tai veik keturis kartus daugiau negu šimtas dienų, esą duodamų naujoms vyriausybėms ar vadovams, kai geras tonas reikalauja neskubėti kritikuoti, leisti apšilti ir susigaudyti reikaluose. Dauguma dorų konservatorių atrodo linkę tą ramybės nuo kritikos laikotarpį pratęsti iki pat rinkimų.

Šventos priešrinkiminės ramybės viltys suprantamos, tačiau ar tikrai nėra apie ką kalbėti? Drausmingai užspaudžiami klausimai ir abejonės tik atideda problemų, kartais skaudžių, sprendimą, ir priešrinkiminis gudravimas, kad partija yra „spindintis miestas ant kalvos“ gali nuvilti, jei rinkimai nubaus už dabar nutylimas ir kišamas po kilimu abejones. G. Landsbergis žengė į politiką 2014 m. gegužę, kai buvo išrinktas į Europarlamentą nuo TS-LKD.

Tuomet jis gavo didelį konservatorių pasitikėjimo avansą, kurio nemenką dalį sudarė tai, jog yra Vytauto Landsbergio anūkas. Beveik po metų, per TS-LKD pirmininko rinkimus, be buvimo anūku prisidėjo ir kitas veiksnys – jaunesnis kandidatas buvo vienintelė reali alternatyva Irenai Degutienei, kurios politinis amžius nežadėjo didelės perspektyvos TS-LKD. Dar po metų G. Landsbergis galų gale grįžo iš Europos ir iš TS-LKD suvažiavimo tribūnos pats priminė, jog yra anūkas („Šeimos nepasirinksi, o man buvo lemta gimti tikrai neįprastoje šeimoje“).

Tad kyla klausimų, kodėl laikinu turėjęs būti politinės prekės išskirtinumas eksploatuojamas toliau, kai tarytum laikas brandinti lyderystę ir rinkodaros išskirtinumo ieškoti esmingesniuose dalykuose. G. Landsbergio lyderystės kokybę dabar, ko gero, nusako trys dalykai: partijos vienybės užtikrinimas, partijos įvaizdžio pokyčiai ir įtikinama žinia rinkėjams su atitinkamai geru rinkimų rezultatu. Susiskaldžiusią tarp krikdemų ir konservatorių, „degutininkų“ ir „kubilistų“, talibų ir modernistų partiją teoriškai gali suvienyti aiškią vienijimosi platformą pasiūlęs ir vienijimosi tikslui visiškai atsidavęs lyderis.

Kalbant apie atsidavimą, TS-LKD turėjo nusivilti paaiškėjus, kad naujas pirmininkas neskuba grįžti iš Briuselio į Vilnių. Galima ilgai išvedžioti apie šventą pareigą atstovauti TS-LKD Europos parlamente, tačiau ne tik Laima Andrikienė, bet ir didžioji dauguma paprastų narių pagrįstai įtarė, jog viena priežasčių, laikiusi jaunąjį lyderį Briuselyje, yra dosnus europarlamentaro atlyginimas. Tas pats, apie kurį žaliaakės viliojimo tikslais Saulius Stoma sakė: „tada jau apsirūpini iki smerties“. Toks „praktiškas“ elgesys neprideda tikėjimo jaunojo lyderio nuoširdumu, kai jis stropiai kartoja mantrą apie TS-LKD vertybiškumą.

Be atlyginimo, kita spėjama prisirišimo prie Briuselio priežastis ko gero blogesnė: ten mažiau problemų. Atrodo, kad sterilūs ir tvarkingi europiniai koridoriai, stabiliai ir hermetiškai veikianti eurokratijos mašinėlė yra natūrali aplinka, kurią G. Landsbergis supranta ir kurioje gerai jaučiasi. Čia šviesu, jauku ir saugu palyginus su Lietuvos politikos ir TS-LKD vidaus gyvenimo gotikine prietema ir bizantinėmis intrigomis. Suprantama, jog gali ištikti shell shock, kai vietoje Jeane‘o Claude‘o Junckero triaukščių mandagybių tenka turėti reikalą su ne menkesnio aukštingumo liaudiška-medicinine Vidos Marijos Čigrėjienės leksika. Kaip įtikėjo ne vienas emigrantas, Lietuvoje – bėdos, užsienyje – gera, tad normalu, kad grįžti nesinori, kai tėvynėje laukia V. M. Čigrėjienės ir M. Adomėno vienijimo „malonumai“.

Kita vertus, paradoksalu, kad pirmininkaujant nuotoliniu būdu, buvo pastebimas noras smulkmeniškai kontroliuoti partijos veiklą, kuris gali pasirodyti neproporcingai stiprus palyginus su nuotolio ribojamoms galimybėms gilintis į partijos vidaus gyvenimą. Andriaus Kubiliaus vyriausybės laikais TS-LKD buvo nusistovėjusi tam tikra rutina, kai, jau būdamas ilgametis Europarlamento narys, profesorius Vytautas Landsbergis nepamiršdavo TS-LKD, mėgdavo pasiskųsti, kad „niekas čia jo neklauso“ ir užtaisyti viešą pirtį partijos vadovams mažne per kiekvieną TS-LKD Tarybos posėdį.

Tačiau sunkiai numaldomą aistrą vadovauti, polinkį meistrauti užkulisines schemas ir dar daug ką buvo galima atleisti dėl svarbesnių dalykų – dėl degančio landsbergiško idealizmo, polėkio, gebėjimo matyti didelį paveikslą ir kelti ambicingus tikslus. Anūko atveju taip pat galima matyti tam tikrą užsidegimą vadovauti ir drausminti, polinkį užsidaryti siaurame rate ir veikti labiau užkulisiuose, tačiau antrąją ir geresnę senelio talentų pusę įžvelgti sunkiau. Kaip kalbėti apie idealizmą, kai atsiplėšimas nuo Briuselio truko metus?

Valdymas iš tolo derėjo su gebėjimu per daug greitai prisidaryti priešų partijos viduje. Teko girdėti, kad bandymai ginčytis su pirmininku ar jį kritikuoti susilaukdavo napoleoniško pykčio priepuolių: keistoka gynybinė reakcija, kai kelio pradžioje patarimų ir nuomonių negali būti per daug. Iš Briuselio sunku jausti Lietuvos tikrovę, sudėtinga laiku ir kokybiškai reaguoti į aktualijas, todėl pasiruošimas Seimo rinkimams tapo labiau akademinėmis teksto suraitymo pratybomis, o ne įsiklausymu ir kalbėjimu žmonėms suprantama kalba. Naują rinkimų šūkį „Nauja Tėvynės Sąjunga – naujų galimybių Lietuvai!”. pirmą kartą išgirdome septyni mėnesiai iki rinkimų.

Galimas daiktas, bandoma maksimaliai atsiriboti nuo paskutinės, nepopuliarios konservatorių Vyriausybės, bet tai neatrodo nei labai garbinga, nei labai išmintinga. Tai nelabai garbinga, nes užgauna tuos, kurie galvoja, kad buvusi Vyriausybė nežmoniškai sunkiomis krizės sąlygomis darė skaudžius sprendimus, kurie išgelbėjo šalį nuo katastrofos. Tai – druska ant žaizdos patiems ištikimiausiems TS-LKD rinkėjams, kurie 2012 metais balsavo už TS-LKD po ketverių griežto taupymo politikos metų.

Tai nelabai išmintinga, nes pagrindine rinkimų tema tampa kartų kaita partijos viduje: TS-LKD iš esmės skelbia, jog rinkimuose sprendžia savo, o ne rinkėjų problemas. Rinkėjų greičiausiai nedomina partijos vidaus problemos, juos domina jų problemų sprendimai. Kita vertus, politikoje niekad negali žinoti: galbūt čia naudojami kažkokie slapti iš Briuselio parvežti inovatyvaus politinės rinkodaros receptai, ir naujumo pardavimas suveiks kaip naujų skalbimo miltelių reklama – Dieve padėk.

Taigi partijos vienijimo klausimu pažanga kukli: realiai prie senų pasidalijimų prisidėjo kartų konfliktas ir kyla naujų problemų dėl laisvos idėjų apytakos ir vadybos uždarumo. Iš TS-LKD ekonominės programos – „Naujo plano Lietuvai“ – pristatymo paaiškėjo, kad TS-LKD žada didesnį vidutinį atlyginimą negu Algirdas Butkevičius, o Darbo partija dar gali „permušti“ abu.

Šalia to, kad TS-LKD stoja į populistines skaičių magijos varžybas su LSDP ir DP, ekonominė programa labiau panaši į verslo rėmimo planą. Galima įtarti, jog ištraukta iš stalčiaus krizės laikų verslo rėmimo strategija, per daug neimant į galvą, kad krizė kaip ir baigėsi. Naujų skalbimo miltelių rinkodara nepalieka daug erdvės turiniui, kuris domintų rinkėjus. Tai vyksta tuomet, kai gilėja supratimas, jog Lietuvą ištiko socialinė katastrofa, kurios makabriška išraiška tapo šuliniuose skandinami kūdikiai ir miesteliuose degradų žudomos senutės.

Pasikapsčius, „naujos“ TS-LKD programiniuose dokumentuose galima rasti tai, kas ministerijos klerko kalba įvardijama kaip „socialiniai klausimai“, tačiau viešojoje erdvėje TS-LKD pozicijos skurdo ir atskirties Lietuvoje atžvilgiu beveik nėra, kažkas „į tą pusę“ pradėjo girdėtis tik per gegužę vykusį TS-LKD suvažiavimą. Tokiame idėjų vakuume oficialia TS-LKD socialinio „jautrumo“ išraiška tebėra senas I. Degutienės nusišnekėjimas apie nepatriotiškus lietuvius, kurie Kovo 11ąją neteisingai švenčia apsipirkdami Suvalkuose.

Vietoj pagyvenusio verslo rėmimo plano būtų prasmingiau paprasčiausiai prisijungti prie prezidentės kampanijos už saugią Lietuvą. Bet tas vargiai įmanoma, kol hermetiškai nuo savo narių ir Lietuvos realijų užsidariusi TS-LKD vadovybė galvos, kad kūdikiai skęsta ir senutės žudomos kažkur užsienyje, todėl į rinkimų programą guldo ne tai, kas labiausiai skauda, bet ką randa senuose vadovėliuose ir ką įpučia profesionaliai išpuoselėta stambiojo verslo lobistų įtaiga.

Įtikėjimas, kad verslas ir rinka išspręs visas problemas „automatu“ reiškia, kad vadovėliai – labai seni. Kol jaunimas rašo/perrašinėja programą, dalijasi apygardas, pristatinėja planus Lietuvai ir filmuoja klipus, patyrę TS-LKD vilkai tyliai dejuoja: „Neturime ką pasakyti žmonėms“. Tiesą sakant, reikia pripažinti, kad minėti vilkai visada taip skundėsi, tik anksčiau būdavo kažkas, kas imdavosi atsakomybės duoti komandą „einam ten ir ten, sakom tą ir tą“. Čia nepakanka buvusio „Drąsos kelio“ entuziasto Andriaus Navicko pasamprotavimų apie buvusią TS-LKD aroganciją ir būtinybę kalbėtis su žmonėmis.

Tėvynės Sąjunga ne visada buvo išmintinga ir ne visada buvo jautri, bet ji niekada nebuvo merkantiliška. Todėl jaunojo pirmininko nejučia atneštas sausas merkantiliško funkcionieriaus stilius – didelė naujiena. Galbūt čia vėl kažkokios nežinomos politinio marketingo iš kitos planetos paslaptys, kai tikimasi Z kartos rinkėjų palankumo eurokrato įvaizdžiui? Vienas nepriklausomas viešosios erdvės stebėtojas apgailestauja, jog naujoji TS-LKD praleido progą nusimesti šlipsus ir pademonstruoti kasdienės aprangos stilių; jokių kaklaraiščių, prasegti marškiniai, dažnai džinsai kaip artumo paprastiems žmonėms ženklas, kurį taip gerai išnaudojo Graikijos premjeras Alexis Tsipras ir naujųjų Ispanijos partijų lyderiai.

O gal vis dėlto atsiveria galimybės langas ir pradėta galvoti, kur plaukti ir tartis dėl to su bendražygiais? Gegužę TS-LKD suvažiavimas įvyko su pirmininku, kuris prieš savaitę pagaliau grįžo iš Briuselio. G. Landsbergis sugrįžimą aiškino liberalus ištikusia katastrofa ir būtinybe „atkurti pasitikėjimą jaunais politikais“. Tikiuosi, kad tikroji priežastis – kita.

Praėjus pirmajai „naujos“ TS-LKD reklamos bangai, kuri, sako, kainavo pusę partijos rinkimų biudžeto, TS-LKD reitingas balandį „Vilmorus“ apklausoje smuko 1,5 procento. Pasirodo, kad pakabinti plakatus ir paleisti vaizdo įrašą – dar ne viskas. Galbūt šitas blaivinantis aliarmo skambutis padėjo jaunajam lyderiui bei jo artimai ir lig tol hermetiškai uždarai aplinkai atsiverti ir pradėti girdėti kitus? Galop, karšto pasipiktinimo kyšininkais reakcija rodo, kad G. Landsbergis gali būti ir emocingas, ir jaudintis dėl teisingų dalykų.

Tačiau, šiek tiek stebina skirtinga reakcija į Eligijaus Masiulio atvejį – „sukrėstas“ ir Vytauto Gapšio – „užknisa“, vėliau liberalų sąjūdžio suvažiavime nuskambėjo „nežinau“. Senelio V. Landsbergio pavyzdys rodo, jog automatišką, nuoseklią ir nuoširdžią reakciją į politinio gyvenimo grimasas garantuoja gilus didelio paveikslo supratimas ir tvirtas vertybinis stuburas, ko ir būtų galima palinkėti. Be momentinio reitingų kritimo, kitas geresnis dalykas, galimai verčiantis į rinkimus žiūrėti rimtai, o ne kaip anksčiau, būtų aiški atsakomybė už rinkimų rezultatus.

Galima būtų imti pavyzdį iš Remigijaus Šimašiaus, kuris per krizinį liberalų suvažiavimą birželį pažadėjo atsistatydinti, jei jo partija laimėtų mažiau vietų Seime, nei turi dabar. Jei tokį pažadą duoda kyšininkavimo skandalo ištiktos partijos lyderis, palyginti palankesnėmis sąlygomis vadovaujantis G. Landsbergis juo labiau gali tvirtai pažadėti, jog atsistatydins, jei TS-LKD laimės mažiau vietų Seime, nei 2012 metais.

Komentaras publikuotas portale delfi.lt