Poreikis pakalbinti doc. dr.  Antaną Valantiną, nuo 2009 m. savo pedagoginę ir mokslinę karjerą susiejusį su Mykolo Romerio Universitetu, gimė labai natūraliai: Senato sprendimu už aktyvią, ilgametę veiklą, ypatingą indėlį į universiteto mokslinių tyrimų, psichologijos studijų plėtrą bei psichologų akademinės bendruomenės telkimą jam buvo suteiktas Garbės profesoriaus laipsnis. Klausimai šiam interviu buvo formuluoti siekiant atliepti solidų Garbės profesoriaus statusą. Atsakymus į juos doc. dr. A. Valantinas, mano nuostabai, pateikė neįtikėtinai elegantiškai, su spinduliuojančia išmintimi, gyvenimišku lengvumu, kuklumu ir tuo pačiu – su daugiasluoksniu gilumu žmogaus, mylinčio savo profesiją, darbą ir studentus.

L.G. Kaip ir kiekvienais metais, prasidedant naujiems mokslo metams, kiekvienas akademinės bendruomenės narys, tapatinantis save su savo Alma Mater, iš naujo kelia sau naujus tikslus, brėžia naujus planus. Jūsų gyvenimas ir profesinis kelias paženklintas labai reikšmingu moksliniu ir praktiniu turiniu, kuris neabejotinai darė įtakos Jūsų pasaulėjautai ir pasaulėžiūrai. Ką Jūs šiandien galėtumėte patarti jaunam žmogui, tik pradedančiam pirmus žingsnius link savo profesinio tapatumo?

A.V. Išgirdęs šį klausimą, iš karto prisiminiau terminą: Psichologinė narystė. Kas tai yra: tai jausmas, kad Tau reikalinga šita grupė, ir tuo pat metu Tu esi jai reikalingas. Ar tai atsiranda iš karto? Deja, ne. Tam reikia  laiko. Ir tai yra daugiau santykių klausimas. Kaip Tave priima, kaip su Tavim bendrauja.  Į MRU aš atėjau iš praktinės veiklos ir konstatavau sau, kad atėjau per vėlai. Mane gelbėjo tai, kad turėjau labai specifinę profesinę patirtį. Jaunam žmogui galiu patarti viena: nebijoti klausti. Nors jauni žmonės ir taip turi vieną neįkainojamą savybę: jie nebijo užduoti „durnų klausimų“. Taip, šita teorija sako tai, na bet kodėl čia yra taip? Dabar jau yra konstatuota, kad kiekvienoje  organizacijoje turi būti trys grupės: jauni darbuotojai, vidutinio amžiaus, kurie turi pakankamai patirties aktyviai veikti, ir senjorai, kurie turi patyrimą  ir išmintį.  Man padėjo tai, kad galėjau remtis savo praktiniu patyrimu, o tai reiškė, kad galėjau su studentais dalintis pavyzdžiais iš savo asmeninės praktikos ir tai jau nebuvo „sausa“ teorija.

L.G. Jūs turite didelės patirties dirbant su studentais. Kaip Jums atrodo, kas svarbiausia šiandieną siekiant sudominti jaunus žmones studijomis? Kaip prikaustyti jų dėmesį į savo dėstomą dalyką žinant, kad dabar jaunimas nori greitų rezultatų, jiems reikia nuolat jausti motyvaciją ir susidomėjimą. Ar sudėtinga jų akyse tapti autoritetu?

A.V. Ar sudėtinga studentų akyse tapti autoritetu? Ir taip, ir ne. Pagrindinis dalykas yra būti nuoširdžiam. Pagrįsti tai, ką tu žinai, realiais pavyzdžiais, o ne teoriniais teiginiais. Būti draugišku ir tuo pat metu išlaikyti distanciją, netapti familiariu. Čia nėra receptų, nes reikia pajausti studentų grupę. Kiekvienais metais jie vis kitokie. Man labai padėdavo humoras kaip pedagoginis metodas. Tik čia yra viena bėda: pats turi turėti humoro jausmą ir tikrinti, ar studentai jį turi. Paprastai jie turi.  Humoru, kaip pedagoginiu metodu susidomėjau labai senai. Provokatorius buvo mano kolega iš Estijos, kai mikliai pasinaudodamas žodžių skambėjimo panašumu, bet prasmių skirtumu iš esmės pakeitė pasirinkimų variantus. Buvau šokiruotas. Nuo tada ir pradėjau domėtis humoru.  Kai dirbdavau su pirmo kurso studentais, paprastai patikrindavau jų  humoro  jausmą. Yra buvę visko J     

L.G. Kaip šiame nuolat besivystančių technologijų pasaulyje, kur dirbtinis intelektas tampa ne tik įrankiu modernizavimui, bet ir grėsmingu mitu apie robotus, užvaldančius žmonių visuomenę, padėti jaunam žmogui išmokti neplaukti pasroviui, nesistengti susilieti su minia,  o atvirkščiai – spręsti pačiam, rinktis ir kelti klausimus tiek sau, tiek aplinkiniams ?

Na, dabar dirbtinis intelektas tampa nauju baubu. Labai džiaugiausi, kai gavau žinią, kad MRU jau turi tam pritaikytą patikros technologiją.  Tai yra puiku. Bet čia ir vėl pagrindinis dalykas yra žmogiškasis veiksnys: parodyti studentams, kad tai, ko pasieksi  savo protu ir pastangomis, visiems laikams bus Tavo turtas. O jei tai Tau pavyko pasiekti apgaule, tai niekada nebus Tavo ir kuo toliau, tuo labiau būsi pažeidžiamas naujų technologijų ir būsi priklausomas nuo jų. Kvaila yra nepasinaudoti tuo, ką siūlo Universitetas – lavinti protą savo paties tobulėjimui. Nėra nieko blogo pasinaudoti atsirandančiomis galimybėmis „į pagalbą“, bet tai, kas yra pateikiama, kaip Tavo darbo rezultatas, turi būti „perleista“ per save, tuomet tai įgauna tik Tau vienam būdingų bruožų, juk ne veltui yra tokie pasakymai kaip „jo(s) braižas“, „jo(s) stilius“.

L.G. Šį rudenį Jums buvo suteiktas MRU Garbės daktaro laipsnis. Ką Jums asmeniškai reiškia toks MRU akademinės bendruomenės įvertinimas? Kokie Jūsų profesiniai ateities planai?

A.V. Na, jei atvirai kalbėti, tai buvo šoko terapija. Ir trumpai paaiškinsiu kodėl.  Savo laiku aš atsisakiau docento pedagoginio vardo vien todėl, kad aplinkui  buvo tokių docentų, kokiu aš nenorėjau būti. Tas pats ir su profesoriumi. Dabar suprantu, kad tai buvo jaunystės  pretenzijos ir maksimalizmas.  Bet nauda yra ta, kad išlikau pats savimi. MRU netapo mano Universitetu iš karto. Tam reikėjo laiko. Bet, kai iš lėto susipažinau su visais darbuotojais, ir su valytojomis , ir su budėtojais, su kuriais pasikalbėdavom (nes nėra Universitete nesvarbių žmonių)  iš lėto ir atsirado jausmas, kad tai mano Universitetas. Nedrįstu pasakyti, kad MRU tai aš, bet galiu sakyti, kad MRU esu ir aš. Man tai didžiulė garbė ir labai netikėta.

O dėl savo planų, tai galiu pasakyti savo kolegos, kuris rašo eilėraščius žodžiais: „Dar gyvas, dar vaikštau žeme, o kartais ir medžių viršūnėmis.“    

Doc. dr. Antaną Valantiną kalbino Mykolo Romerio universiteto Komunikacijos ir rinkodaros centro Komunikacijos skyriaus vadovė Lina Gorbačiovienė