Lietuvoje pastaruoju metu vis garsiau kalbama apie mediaciją kaip itin efektyvų ir paprastą būdą spręsti įvairaus pobūdžio ginčus be varginančių teismo procesų. Nors gatvės praeiviai, išgirdę klausimą, „kas yra mediacija“, ko gero, tik gūžteltų pečiais arba pažertų „minties perlų“, mediacijos entuziastų bendruomenė aktyviai ja domisi, dalyvauja mokymuose ir bando taikyti praktikoje.

Mediacijoje šalių konfliktus padeda spręsti trečias nešališkas asmuo – mediatorius, kuris išlaiko efektyvų bendravimą, neleidžia pasiduoti emocijoms ir žingsnis po žingsnio padeda šalims atrasti geriausią išeitį iš susiklosčiusios konfliktinės situacijos. Šis būdas abi puses apsaugo nuo ilgų, varginančių ir brangiai kainuojančių teismo procesų, po kurių vis tiek viena pusė lieka nepatenkinta. Pagaliau pradedama suprasti, jog teismo sprendimas nebūtinai yra geriausia išeitis.

Užsienio patirtis rodo, jog ši link susitaikymo vedanti procedūra naudinga abiem konflikto šalims ir visuomenei, be to jos taikymas padeda mažinti teismų darbo krūvį. Pasak mediatorių, labai dažnai abiem pusėms pavyksta suderinti savo interesus ir poreikius, o radus tinkamą išeitį susitarimų paprastai yra geranoriškai laikomasi. Mediacija atskleidžia, kad efektyvus bendravimas turi milžinišką galią, o mediatorių darbas – labai svarbus ir reikalingas.

Vis dėl to patys mediatoriai pastebi, jog teisininkų, o ypač advokatų, požiūris į mediaciją Lietuvoje vis dar labai skeptiškas. Net jei abi konflikto pusės susidomi šia galimybe, dažnai pasikonsultavusios su savo atstovais persigalvoja. Šią tendenciją ypatingai pastebi teisėjai, kurie siūlo šalims pasinaudoti jau nuo 2005 m. prieinama teismine mediacija. Dar viena kliūtimi, be abejo, galima įvardinti ir nepakankamą visuomenės informavimą apie pačią procedūrą, naudą ginčo šalims ir visuomenei apskritai. Pasaulyje šis ginčų sprendimo būdas labai plačiai paplitęs. Į mediatorius dažniausiai kreipiamasi dėl šeimos, darbo, bendruomenės ginčų. Taip pat šia alternatyva aktyviai domisi ir verslas, ypač tais atvejais, kai aktualu išsaugoti konfidencialumą.

Nemažai valstybių mediaciją taiko ir baudžiamojoje justicijoje. Šioje srityje Lietuvoje mediacija pradėta taikyti nuo 2015 m. pradžios, kai Norvegijos vyriausybės paramos dėka (finansuojant kartu ir iš Lietuvos Respublikos bendrojo finansavimo lėšų), Vilniaus, Kauno, Šiaulių, Panevėžio ir Klaipėdos apygardų probacijos tarnybose jau sukurtos pirmosios nuolatinės mediatorių darbo vietos ir įdarbinta 14 mediatorių.

Deja, projektui pasibaigus, politinės valios pakako tik dalies šių etatų išsaugojimui. Nuo praėjusių metų pavasario mediatorių bendruomenė nekantriai laukia mediacijos reformos. Deja, rodos, kad pokyčiai kažkur tyliai užstrigo. Parengtas reikalingų teisės aktų projektų rinkinys buvo suderintas su įvairiomis institucijomis, tačiau iki šiol nepriimtas Seime. Turint omenyje, kad nuo 2017 m. liepos 1 d. šeimos ginčuose ir mažos vertės ginčuose (iki 1 500 eurų) turėtų būti pradėta taikyti privaloma mediacija, reikalingas ne tik operatyvus reikalingų teisės aktų priėmimas, bet ir tokių paslaugų teikimo infrastruktūros sukūrimas.

Juk kokybiškos mediatorių paslaugos turės būti prieinamos visoje Lietuvoje. Prieš keletą savaičių Teisingumo ministerijos puslapyje paskelbta atranka mediacijos paslaugų teikimui pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymą. Jau kurį laiką šiame teisės akte yra nustatyta, kad mediacijos paslaugas nemokamai gali gauti ginčo šalys, kurių bent viena turi teisę į antrinę teisinę pagalbą.

Šios nuostatos praktikoje iki šiol nebuvo taikomos, nes nebuvo sukurta tokių paslaugų teikimui reikalinga sistema: trūko mediatorių sąrašo, apmokėjimo už mediatorių paslaugas tvarkos. Mediatorių sąrašo sudarymas – būtinas žingsnis įstatyme nustatyto taikinamojo tarpininkavimo Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos srityje. Tačiau įdomu, ar tai nereiškia, kad atsitraukiama nuo planuotų ambicingų pokyčių?

Panašu, kad ir Lietuvoje mediatorių paklausa tik augs. Projektuose numatyta privaloma mediacija ir planuojama didelį bylų skaičių ikiteismine ginčo sprendimo tvarka privalomai perduoti spręsti būtent šiuo būdu. Mediatoriaus profesija atspindi kokybiškai naują požiūrį į teisininko profesiją. Tarkim, JAV – tai teisininkų veiklos olimpas, kur prioritetai teikiami šalių tikriesiems interesams ir suvokimui, jog bloga taika geresnė už puikų karą.

Šioje veikloje nėra vietos rungimuisi, norui bet kokia kaina laimėti ir kitoms susipriešinimą gilinančioms strategijoms, kurias iki šiol perduodame teisės studentams, dažnai net neužsimindami apie alternatyvius kelius. Vis daugiau asmenų mūsų valstybėje palaiko mediaciją, suvokia jos naudą visuomenei, tačiau ar paskutiniu momentu nepritrūks ryžto priimti sprendimus? Ar teisės aktų projektai neapaugs išimtimis, sudarančiomis išskirtines sąlygas tam tikroms asmenų grupėms tapti mediatoriais?

Norėtųsi tikėtis, kad ateityje Lietuvoje būti mediatoriumi bus garbė, o šiai veiklai bus keliami aukščiausi etikos ir profesionalumo kriterijai. Štai tokių dvejonių fone mediacijos šalininkai laukia svarbių pokyčių ir ilgai brendusio proveržio. Tikėkimės, jog greitai lietuviams, kaip ir norvegams, britams ar austrams, susidūrus su nusikalstama veika, poreikiu atlyginti dėl jos patirtą žalą, šeimos ginču, nesutarimu kaimynystėje ar kitokiu konfliktu nebereiks kankintis bylinėjantis teismuose ir pakaks neformalaus, į ginčo šalių interesus, orientuoto proceso. Juk taip taupome savo laiką, pinigus, sveikatą, o teismai galės susitelkti ties sudėtingiausių bylų sprendimu.

Sudėtingose gyvenimo situacijose bet kada galime atsidurti mes visi. Yra būdų, kaip problemas įmanoma spręsti kuo paprasčiau. Ir jei išspręsti ginčo nepadeda net meditacija, gal tikrai geriau išbandyti mediaciją? Teismai palauks…

Komentaras buvo publikuotas portale 15 min.lt