My­ko­lo Ro­me­rio uni­ver­si­te­to Po­li­ti­kos ir vadybos fa­kul­te­to Va­dy­bos ins­ti­tu­to do­cen­tas, vie­nas iš ma­gis­tran­tū­ros stu­di­jų prog­ra­mos „Ne­pap­ras­tų­jų si­tua­ci­jų val­dy­mas“ kū­rė­jų, ne­se­niai iš­lei­dęs kny­gą to­kiu pat pa­va­di­ni­mu, dr. Ar­vy­das Su­rvi­la įsi­ti­ki­nęs, kad si­tua­ci­ja iš es­mės pa­si­keis­tų pa­si­ren­gi­mo ne­pap­ras­to­sioms si­tua­ci­joms da­ly­kus įtrau­kus į švie­ti­mo sis­te­mos mo­ky­mo prog­ra­mas. Be to, vals­ty­bės ins­ti­tu­ci­jų pri­mes­ti Eks­tre­ma­lių­jų si­tua­ci­jų val­dy­mo pla­nai esą bū­tų daug efek­ty­ves­ni, jei į jų kū­ri­mą bū­tų įtrauk­ta bend­ruo­me­nė ir vers­las.

– Su­si­da­ro įspū­dis, kad gy­ven­to­jus ne­pap­ras­to­sioms si­tua­ci­joms ruo­šia tik vers­las, ir tik tas, ku­ris ne tik for­ma­liai par­en­gia vi­di­nius Eks­tre­ma­lių­jų si­tua­ci­jų val­dy­mo pla­nus, bet taip pat ap­mo­ko sa­vo dar­buo­to­jus rea­guo­ti ne­lai­mės at­ve­ju. Tuo me­tu vals­ty­bė jo­kios aiš­kios in­for­ma­ci­jos ne­trans­liuo­ja – net in­for­ma­ci­ja apie ko­lek­ty­vi­nės ap­sau­gos sta­ti­nius ar vie­to­ves, į ku­rias ne­pap­ras­tų­jų si­tua­ci­jų at­ve­jais tu­rė­tų eva­kuo­tis mies­tų gy­ven­to­jai, nu­gramz­din­ta sa­vi­val­dy­bių in­ter­ne­ti­niuo­se pus­la­piuo­se. Kaip ver­tin­tu­mė­te to­kią ša­lies po­li­ti­ką?

– No­rė­čiau pa­brėž­ti, kad mes gy­ve­na­me ap­sup­ti grės­mių, ir tai nor­ma­lu. Daug šne­ka­me apie grės­mes, bet „grės­mė“ yra tik są­vo­ka, o pa­vo­jus ky­la tik tuo­met, kai ta grės­mė pa­si­reiš­kia. To­dėl pir­miau­sia mums svar­bu su­vok­ti ri­zi­ką, su­si­ju­sią su duo­tą­ja grės­me. Ka­da lai­ky­si­me, kad yra sau­gu? Pa­vyz­džiui, me­di­kai yra su­ta­rę: kai tam ti­krai li­gai pa­si­reiš­kus dau­giau nei 1 mir­ties at­ve­jis ten­ka 10 tūkst. gy­ven­to­jų, rei­kia im­tis prie­mo­nių. Su­si­tar­ti dėl to la­bai svar­bu, nes ab­so­liu­taus sau­gu­mo nie­ka­da ne­bu­vo ir ne­bus. Jei­gu ne­su­ta­ria­me, ka­da yra sau­gu, mes ga­li­me nuo­lat in­ves­tuo­ti į sau­gu­mo prie­mo­nes, kad ku­ri nors grės­mė ne­pa­si­reikš­tų, ir iš­tek­lių bus vis ma­ža.

Ta­čiau jūs ge­rai pa­ste­bė­jo­te, kad vi­suo­me­nė ne­la­bai ži­no, ką da­ry­ti. Vals­ty­bės ins­ti­tu­ci­jų pa­aiš­ki­ni­mas, kad eva­kua­ci­jos pla­nus ga­li­ma ras­ti in­ter­ne­te, skam­ba ne­įti­ki­na­mai. Įsi­vaiz­duo­ju, kaip ma­no 85-erių me­tų ma­ma at­si­kė­lu­si ry­tą pir­miau­sia puo­la prie kom­piu­te­rio pa­si­ti­krin­ti, kur jai rei­kė­tų eva­kuo­tis. Ma­ža to, vie­na įvyk­dy­ta ki­ber­ne­ti­nė at­aka – ir pla­nų in­ter­ne­te ne­bė­ra.

Vals­ty­bės kon­tro­lė pa­ti­kri­no ir įsi­ti­ki­no, kad tik trys sa­vi­val­dy­bės ne­tu­ri Eks­tre­ma­lių­jų si­tua­ci­jų val­dy­mo pla­nų. Ge­rai, kad dau­ge­ly­je jų pla­nai su­da­ry­ti, ga­li­me tuo pa­si­džiaug­ti, ta­čiau ky­la klau­si­mas, kaip šie pla­nai bus vyk­do­mi. Jei žmo­gus ne­ži­no, kaip jam rea­guo­ti į siun­čia­mą sig­na­lą, kur eva­kuo­tis ir pan., jis pra­dės elg­tis ne­adek­va­čiai ir taip ga­li kil­ti an­tri­nė ne­lai­mė. Ne kiek­vie­nam mes ga­li­me skir­ti au­to­ma­tą ar pa­sta­ty­ti at­ski­rą slėp­tu­vę, bet ga­li­me im­tis pi­ges­nių prie­mo­nių – pro­fe­sio­na­liai in­for­muo­ti.

Kas kal­tas dėl to­kios si­tua­ci­jos? Ne­no­riu nie­ko kal­tin­ti, ta­čiau ga­liu pa­žy­mė­ti, kad sau­gu­mą už­ti­kri­na dau­gy­bė ins­ti­tu­ci­jų, at­sa­kin­gų už sa­vo sri­tį: tar­šą, kli­ma­to kai­tą, vie­šą sau­gu­mą, ki­ber­ne­ti­nes at­akas ir t. t.

Visą interviu su doc. dr. A. Survila skaitykite: http://bit.ly/1XBYNzb