Ukrainos karas tampa poligonu ne tik tradicinei kovos taktikai, bet ir pažangiausioms technologijoms. Jų epicentre – dirbtinis intelektas (DI). Karo ekspertų dar prieš keletą metų laikytas futuristine idėja, DI greitai gali pranokti netgi branduolinį ginklą. Visgi jo proveržis karyboje sukuria neišvengiamą paradoksą: siekdamos apsiginti nuo priešiškų jėgų, valstybės privalo taikyti pažangias technologijas, tačiau nekontroliuojamas jų panaudojimas gali privesti prie neprognozuojamų padarinių.
Temos: 3 Mykolo Romerio universitetas (MRU) Dirbtinis intelektas „Kas bus rytoj?“ Komentarai Bendradarbiaujant su Mykolo Romerio universitetu (MRU) rengiamos tinklalaidės „Kas bus rytoj“ vedėjas Gintaras Gimžauskas įsitikinęs – tokioms šalims, kaip Rusija, Kinija ir Šiaurės Korėja, net ir teisinis reguliavimas nėra kliūtis vienašališkai įgyvendinti savo užmojus.
Apie DI teisinius, etinius ir praktinius iššūkius bei galimus ateities scenarijus tinklalaidėje diskutavo Jonas Ohmanas, Ukrainą remiančios organizacijos „Blue/Yellow“ vadovas, Paulius Pakutinskas, MRU Teisės mokyklos profesorius, ir Jevgenij Ščerbina, patirtį Ukrainos karinėse pajėgose sukaupęs IT specialistas, studijavęs MRU.
Karas – ne tik priešo eliminavimas
G.Gimžauskas atkreipia dėmesį, kad karas nėra vien puolimas ar priešo eliminavimas – tai ir logistika, ir žvalgyba, ir koordinavimo užduotys, kurios šiandien tampa vis svarbesnės. Būtent DI čia suteikia anksčiau neregėtą tikslumą ir operatyvumą.
Karinės brigados narys J.Ščerbina pastebi, kad per šią Rusijos invaziją į Ukrainą DI iš beveik neegzistuojančios tapo sparčiai besivystančia karo technologija. Iš pradžių Ukrainoje ji buvo daugiausia orientuota į puolimą – dronus ir automatizuotus taikinių nustatymo sprendimus, tačiau tai tėra „ledkalnio viršūnė“. Vis dažniau DI taikomas logistikos ir duomenų analizės užduotims: palydovinių bei dronų surinktų vaizdų apdorojimui, greitam priešo technikos atpažinimui, efektyvesniam resursų paskirstymui.
J.Ščerbina pabrėžia, kad DI suteikia galimybę mūšio lauke veikti greičiau ir tiksliau, bet galutinį sprendimą vis tiek priima žmogus.
„DI vaizdą mato tik matematiškai, neįtraukdamas į lygtį žmogaus gyvybės vertės. Pavyzdžiui, dirbtinis intelektas gali siūlyti pirmiau aprūpinti tą būrį, kuriam labiausiai trūksta maisto ar amunicijos, nors kitas būrys, dar nepasiekęs kritinio atsargų lygio, realiai patiria didesnę grėsmę. Todėl galutinis sprendimas turi likti žmogaus rankose“, – įsitikinęs J.Ščerbina.
Jis taip pat pabrėžia, kad naudojant DI, pavyzdžiui, mokyklos pastate pastebėtai priešo technikai atakuoti, technologija neįvertina galimybės, jog ten gali būti civilių. Toks aklas paklusimas algoritmui prieštarautų humanitarinei teisei, todėl žmogaus įsikišimas – privalomas. Tai ypač svarbu kalbant apie veidų atpažinimo technologijas – patekusios į netinkamas rankas, jos gali būti panaudotos žmogaus privatumo ir laisvių suvaržymui.
„Turime būti labai atsargūs dėl tolimesnio DI sistemų tobulinimo. 2022-aisiais mes apie jas beveik nieko nežinojome, o 2025-aisiais jos naudojamos jau visur. Bijau, kur dar galime atsidurti vos po poros metų,“ – prisipažįsta J. Ščerbina.
J.Ohmanas: „Nerimą kelia tiek JAV, tiek Kinija“
Karo zonoje jau dešimtmetį dirbantis J.Ohmanas pasakoja, kad šiuo metu Ukrainoje eksperimentuojama su įvairiomis DI technologijomis, ir tai vyksta pagreitinta eiga – šiuo metu testuojami dronai, gebantys nuskristi iki 3000 kilometrų.
Tiesa, jis pripažįsta, kad nepaisant pažangos, didelė dalis dirbtinio intelekto aplikacijų ir efektų vis dar yra teoriniame lygmenyje. Tuo tarpu Kinija deda milžiniškas pastangas ir sparčiai žengia į priekį vystydama DI procesus, tuo pat metu didindama karybos pajėgumus.
„Nepamirškime jų santykio su Rusija. Bijau, kad ateityje tai pajusime pakankamai skaudžiai. Su dideliu nerimu stebiu ir Jungtines Amerikos Valstijas (JAV). Jeigu situacija klostysis panašiai, kaip dabar, gali būti, kad ateityje JAV pasitrauks nuo bet kokių įsipareigojimų. Tad man nerimą kelia tiek JAV, tiek Kinija“, – nuogąstauja J.Ohmanas.
P.Pakutinskas karo tikrovę jau dabar vadina technologijų kova: „Dirbtinį intelektą galime pritaikyti visose srityje, kur tik turime bent kiek duomenų – žvalgyboje, išmaniųjų ginklų, dronų spiečių gamyboje. Mes ta kryptimi ir judėsime, tačiau pagrindinė bėda yra ta, kad tai jau dabar yra technologijų karas ir sutacija kaista. Vienoje pusėje yra žmonių ir resursų turinti Rusija bei Kinijos technologinė pažanga. Kitoje pusėje yra Vakarų šalys, kurios ieško sprendimų, kaip rasti ribas. Autonominiai ginklai ir panašios technologijos yra visai netolima ateitis, tačiau svarbu suvokti, kokiais įrankiais galėsime suvaldyti iš to kylančias rizikas.“
Nesutramdomas teisinis vakumas
Vienas svarbiausių klausimų – kaip reguliuoti naująsias karines technologijas. Po Antrojo pasaulinio karo tarptautinė bendruomenė buvo susitarusi dėl tam tikrų ribojimų. Geras pavyzdys – Konvencija dėl priešpėstinių minų naudojimo, kaupimo, gamybos ir perdavimo uždraudimo ir dėl jų sunaikinimo. Jos šalys sutinka nenaudoti, negaminti ir niekam neperduoti priešpėstinių minų. Kinija, Rusija ir Jungtinės Amerikos Valstijos nėra šios konvencijos šalys, ir šių dienų realybėje išlaikyti visuotinį sutarimą tampa vis sunkiau – iš Konvencijos jau traukiasi ir Baltijos šalys bei Lenkija.
P.Pakutinskas atkreipia dėmesį, jog pasauliniai susitarimai dėl DI yra „beprotiškai sudėtingi“ – ypač dabar, kai karinių konfliktų intensyvumas auga, o didieji žaidėjai nelinkę parodyti tarpusavio pasitikėjimo. Nors Europos Sąjungoje 2024 metais įsigaliojo Dirbtinio intelekto aktas, o NATO ir JAV taip pat turi savo reglamentus, tarptautinėje erdvėje kol kas nėra vieningo, aiškaus standarto, užtikrinančio, kad visos pusės griežtai laikytųsi tų pačių taisyklių.
J. Ščerbina pripažįsta, jog šiuo metu, karo akivaizdoje, bet kokie teisiniai suvaržymai „yra neįmanomi“. Kol Ukrainoje vyksta reali kova, prioritetas skiriamas efektyviai gynybai, o ne ilgoms deryboms dėl reglamentavimo.
„Taip, turime dirbti pagal pagrindinius principus, kurie taps būsimos teisinės sistemos pamatu Ukrainoje pasibaigus karui. Tačiau dabar, aktyviai kovojant su Rusija, teisinės bazės trūkumas yra akivaizdus, o ten, kur įstatymai susiduria su kariuomenės, raketų, tankų ir karo laivų galia, teisinės priemonės nėra tokios veiksmingos, kaip norėtųsi“, – pažymi jis.
Visgi J. Ščerbina viliasi, kad grįžus į taikos sąlygas Ukraina bendradarbiaus su Europos Sąjunga ir suvienodins teisinę bazę, užtikrinančią etišką technologijų vystymą. Tokią ateities perspektyvą palaiko ir P. Pakutinskas, kuris pabrėžia, kad kolektyviniai susitarimai gali būti efektyvūs tik tada, kai prie jų realiai prisideda visos suinteresuotos pusės. Deja, pasak jo, dabartinėje geopolitinėje padėtyje yra daug jėgų, kurios arba nenori susitarti, arba apsimeta to norinčios, turėdamos kitų tikslų.
Investicijos į DI – strateginė būtinybė
Nors didžiosios valstybės daro didžiausią įtaką pasaulinei karo dinamikai, mažesnės šalys – tarp jų ir Lietuva – turėtų savarankiškai investuoti į gynybai skirtas dirbtinio intelekto technologijas. Tai, pasak J.Ohmano, labai pasitarnautų žvalgyboje. Ilgą pasienio ruožą su priešiškomis valstybėmis turinčiai Lietuvai taip pat praverstų dronai, nes tiek karių, kiek reikėtų apsaugoti pasienį, šiuo metu nėra.
„Tačiau rimtus sprendimus priimančios mažesnės ir didesnės valstybės vis dar stebi situaciją kaip futbolo varžybas ir tik kartas nuo karto pasvarsto, kad gal ir jiems ten reikėtų sudalyvauti“, – ironizuoja J.Ohmanas.
Kita vertus, net ir turint stiprias technologijas, būtina, kad valstybės priimtų ilgalaikes strategijas. Pasak P.Pakutinsko, svarbu turėti kuo daugiau lokalių resursų ir sprendimų, kurie užtikrintų nenutrūkstamą tiekimo grandinę. Jeigu DI technologijos – kad ir kokios sumanios – priklausys tik nuo išorės partnerių, kilus realiai grėsmei, mažoms šalims bus sunku išlaikyti pilną gynybos pajėgumų kontrolę.
Vis labiau akivaizdu, kad investicijos į dirbtinį intelektą nėra tik technologinis pasirinkimas, o strateginė būtinybė. Dabartinis karas rodo, jog šalys, delsiančios imtis veiksmų, rizikuoja prarasti ne tik technologinį, bet ir politinį pranašumą.