2018-ųjų Donaldo Trumpo ir 2010-ųjų Barako Obamos kadencijos vidurio rezultatų įvertinimą galima sugretinti su šių metų rinkimais. Abiem atvejais, nors pareigas einantys prezidentai ir nebuvo nurodyti ant balsavimo biuletenių, kadencijos vidurio rinkimus galima laikyti referendumu dėl prezidentų darbo įvertinimo. Abeji rinkimai parodė valdančio prezidento ir jo partijos kelių dalinį išsiskyrimą. Taip pat atskleidė, kad politiškai šalis yra susiskaldžiusi ir kad rinkimų rezultatai politinės aklavietės nepanaikins.

 

2010-aisiais B. Obamos veiksmai prie balsadėžių buvo neigiamai įvertinti pabrėžiant, ką jis padarė arba atvirkščiai – ko nepadarė. Jis gelbėjo bankus ekonominės krizės įkarštyje, tačiau nesugebėjo padėti namų savininkams, profesinėms sąjungoms ir kitiems, kurie jį palaikė. Jis tikėjosi, kad jo rinkėjų branduolys bet kokiu atveju ateis prie balsadėžių, bet jie neatėjo. B. Obama buvo neigiamai įvertintas dėl pokyčių, kurie taip ir neįvyko. Kartu pralaimėjo ir jo partija, netinkamai įvertinusi per plačius savo užmojus.

 

D. Trumpas 2018-aisiais pralaimėjo dėl tų pačių priežasčių, dėl kurių jis laimėjo prieš dvejus metus. 2016-aisiais jis pasipriešino tapatybės politikai, sukurdamas prielaidas savo tapatybės politikai. Prieš dvejus metus jis sėkmingai manipuliavo baime ir prietarais, išlošdamas iš rasinės priešpriešos B. Obamai, taip pat seksizmo ir Hillary Clinton vykdytos rinkiminės kampanijos vidutiniškumo. Jis laimėjo, nes užčiuopė dalies elektorato nerimą ir pyktį. Elektorato, kurį ignoravo ekonomika, ignoravo Demokratai ir valstybines pareigas užimantys Respublikonai, ir kuris pasielgė priešingai nei tikėjosi Demokratai – leido D. Trumpui laimėti.

 

Šį laimėjimą taip pat lėmė ir geografinis rinkėjų pasiskirstymas bei kaimiškų vietovių rinkėjų balsų persiskirstymas rinkikų kolegijoje. Tačiau 2018-aisiais daugelis šių aplinkybių atsisuko prieš patį D. Trumpą arba apskritai neegzistavo.Oficialiai tai nebuvo prezidento rinkimai, tačiau visi žinojo, kad faktiškai vyksta referendumas dėl D. Trumpo valdymo. Tačiau šį kartą nebuvo rinkikų kolegijos, kurioje būtų persverti balsai. Atvirkščiai – kova vyko ne dėl tradiciškai prezidento rinkimuose vadinamųjų svyruojančių valstijų, tačiau dėl svyruojančių kongresinių apygardų, kuriose pagrindinį elektoratą sudarė išsilavinusios, priemiesčiuose gyvenančios moterys, kurių apsisprendimą balsuoti paskatino D. Trumpo išsišokimai, seksistiniai ir rasistiniai pareiškimai.

 

Be to, 2018-aisiai nebuvo Hillary Clinton, prieš kurią būtų galima nukreipti kritiką. Todėl šiemet D. Trumpo elektoratas sumažėjo iki ištikimiausių jo rėmėjų. Savo ruožtu Demokratų rinkėjai šį kartą balsavo daug aktyviau ir disciplinuočiau nei prieš du metus. Taigi, Demokratai iškovojo daugelį vietų Atstovų Rūmuose. Senatas liko Respublikonų ir D. Trumpo rankose. Taigi realiausias scenarijus – politinė aklavietė. Ką dar atskleidė šie rinkimai?

 

Demokratams rinkimų naktis buvo sėkminga ir leido susigrąžinti Atstovų Rūmų kontrolę kaip ir buvo prognozuota. Tuo tarpu Respublikonai sustiprino Senato kontrolę. Čia taip pat nebuvo jokio netikėtumo. Senato rinkimuose Demokratai turėjo apginti turėtas 26 vietas, Respublikonai – 9. Be to, daugelį vietų Demokratai turėjo apginti apygardose, kuriose laimėjo D. Trumpas. Atstovų Rūmuose atvirkščiai – Respublikonai turėjo apginti daugiau vietų, ypač pasiturinčiuose priemiesčiuose, kuriuose susikoncentravo stipriausias Demokratų elektoratas, įskaitant moteris, motyvuotas „Me Too“ judėjimo. Dabar naujasis Respublikonų Senatas bus konservatyvesnis, o Demokratų Atstovų Rūmai – liberalesni. Politiškai abeji rūmai juda skirtingomis kryptimis.

 

Galima teigti, kad Senatas šiuo atveju yra Respublikonų paguoda, kadangi kartu buvo išlaikyta ir svarbių gubernatorių kontrolė. D. Trumpas ir Respublikonai neabejotinai stengsis pabrėžti šį pasiekimą, įskaitant ir iškovotą persvarą prieš Demokratus Senate. Tai bus traktuojama kaip ženklas, kad prezidento ir jo partijos politika rinkėjų nebuvo atmesta. Ką šie rinkimai atnešė Demokratų partijai? Iš esmės tai buvo sėkminga naktis Demokratams. Kaip ir tikėtasi, jie iškovojo daugumą Atstovų Rūmuose, taip pat kelias svarbias gubernatorių vietas ir privertė Respublikonus ginti kelias svarbias valstijas, tokias kaip Džordžija, kurioje kitais atvejais Respublikonai būtų nesulaukę didesnio pasipriešinimo. Svarbiausia, kad turėdami daugumą Atstovų Rūmuose Demokratai dabar turi svertų prieš prezidento sprendimus kontrolę.

 

Maždaug 17 proc. JAV gyventojų amžius svyruoja nuo 18 iki 29 metų. Apklausų rezultatai rodo, kad 13 proc. rinkėjų buvo jaunesni nei 30 metų. Todėl galima teigti, kad Z kartos ir tūkstantmečio kartos atstovai buvo aktyviausi rinkimų dalyviai, atsižvelgiant į jų dalį populiacijoje. Bet kokiu atveju Z kartos atstovai buvo gerokai aktyvesni nei prieš dvejus metus. Ar galima teigti, kad Vidurio Vakarai yra vis dar ištikimiausi D. Trumpui? Ir taip, ir ne. D. Trumpas su Respublikonais išsilaikė Misūryje ir Šiaurės Dakotoje, tačiau Minesotoje, Viskonsine ir Mičigane rezultatai buvo palankesni Demokratams. Taigi, Vidurio Vakarai nėra palankūs vien D. Trumpui ir Respublikonams. O tai rodo, kad 2020-ųjų rinkimų kampanija bus komplikuota.

 

2016-aisiais ir 2018-aisiais pastebime pokyčius Respublikonų ir Demokratų partijų bazėse. Demokratai prarado elektorato dalį, kurią sudaro agrarinės Amerikos gyventojai. Regis, jie praranda kaip rinkėjus ir baltuosius vyrus neturinčius aukštojo išsilavinimo. Demokratai tampa išsilavinusių priemiesčio moterų ir miesto liberalų partija. Šis pokytis rinkėjų sudėtyje reiškia pokytį ir politikoje.

 

Pirmasis klausimas – ar ir vėl suteikti Nancy Pelosi Atstovų Rūmų pirmininkės postą? Liberalai to gal ir norėtų, tačiau tuo gali lengvai pasinaudoti ir D. Trumpas nukreipdamas savo kritiką prieš ją 2020-ųjų rinkimų kampanijoje. Antrasis klausimas – kokia Demokratų politinė darbotvarkė? Paskutinė strategija buvo dėti pastangas rengiant apkaltą ir organizuojant įvairius tyrimus. Tai svarbūs aspektai, tačiau jei ši kryptis ir toliau dominuos Demokratų darbotvarkėje, 2020-ųjų rinkimų kontekste jie ims atrodyti kaip visiški obstrukcionistai. Alternatyvia strategija galėtų tapti bandymas pristatyti parlamentui visą darbotvarkę, išsiųsti ją Senatui, prezidentui ir priversti juos sureaguoti. Jei darbotvarkė būtų patvirtinta, tuomet viskas gerai, jei ne – su šia darbotvarke galima būtų startuoti 2020-ųjų rinkimuose.

 

Aklavietė, aklavietė ir dar kartą aklavietė. Politiškai mažai kas bus pasiekta, o tai kas bus pasiekta – bus atidžiai stebima Demokratų. Abejoju, ar D. Trumpas pakeis poziciją ir taps taikdariu. Tai nėra jo politinis instinktas. Tai ir yra problema. Jei Respublikonai ir D. Trumpas nepelnys priemiesčių moterų balsų, jų rinkėjų bazė liks labai siaura ir kelias į pergalę 2020-aisiais taps labai komplikuotu. Kaip rinkimai įtakoja JAV užsienio politiką? Labai mažai. Prezidentai turi daug daugiau galių užsienio politikoje, nei vidaus, todėl didelių pokyčių D. Trumpo užsienio politikoje neverta tikėtis. Kokie dar šių rinkimų aspektai atrodo svarbūs? Šie rinkimai yra pasirengimas 2020-ųjų prezidento rinkimams, pastato prezidentą į nepatogią padėtį ir parodo jo silpnąsias puses. Taip pat šie rinkimai keičia politinę dviejų partijų geografiją ir palengvina darbą specialiajam prokurorui. Taip D. Trumpas atsiduria po dar didesniu Demokratų padidinamuoju stiklu.