Johno Boltono pasitraukimas (nesvarbu – dėl atleidimo, ar atsistatydinimo) iš nacionalinio saugumo patarėjo pareigų yra tik vienas iš JAV prezidento Donaldo Trumpo ir jo komandos neorganizuotumo ir nenuoseklumo užsienio politikos srityje pavyzdžių.

Jo pasitraukimas mažai ką pakeis bendrame D. Trumpo administracijos tone ir laikysenoje užsienio politikoje, kuri, galima sakyti, kariauja karą pati prieš save. Tiksliau – prezidentas kariauja prieš JAV užsienio politikos sistemą ir pamatines nuostatas. Iš esmės yra du būdai analizuoti JAV užsienio politiką: gilintis į jos tikslus, strategiją ir taktiką arba – į sprendimų priėmimo stilių.

 

Nepaisant D. Trumpo laikysenos nulemtų pokyčių JAV užsienio politikoje, jo veiksmai atitinka tradicinę užsienio politikos tikslų darbotvarkę. Dar ir prieš D. Trumpą JAV teikė prioritetą supervalstybės galių išlaikymui ir sau palankios laisvosios prekybos politikos interesų atstovavimui. JAV užsienio politikos pagrindas – palaikyti daugiataučius aljansus, tokius kaip NATO, ir stiprinti Vakarų demokratijos principus. Nepaisant D. Trumpo politinės retorikos, pagrindiniai JAV užsienio politikos tikslai nepasikeitė. Tai iš dalies lėmė ir D. Trumpo užsienio politikos komandos jo administracijoje sudarymas iš tradicinės užsienio politikos sistemos atstovų, įskaitant ir Johną Boltoną.

Nors užsienio politikos patarėjų komandoje buvo ir tokių, kurie pasisakė dėl griežtesnių priemonių santykiuose su Rusija, Iranu, Šiaurės Korėja ir Venesuela, ir tokių, kurie palaikė labiau diplomatines priemones, abi pusės palaikė ir siekė bendro užsienio politikos tikslo – išlaikyti ir didinti JAV įtaką bei mažinti priešiškų valstybių branduolinius pajėgumus.

 

Tačiau pagrindinė D. Trumpo administracijos problema yra ne taktikos ar strategijos skirtumas tarp atskirų patarėjų, bet paties D. Trumpo asmeninis užsienio politikos stilius. Vis pasikartoja istorijos, kaip jis ignoruoja savo patarėjų nuomonę, neskaito žvalgybos ataskaitų ir vadovaujasi asmeniniais instinktais ir emocijomis. Jis taip pat reikalauja asmeninio lojalumo. J. Boltono problema buvo dvipusė.

Pirma, jis turėjo labai stiprią nuomonę ir nebijojo jos išsakyti net ir prezidentui. Tai iškėlė abejonę dėl jo asmeninio lojalumo. Antra, D. Trumpo administracijos užsienio politikos komanda, kuri jau keitėsi kelis kartus per mažiau nei pastaruosius trejus metus, atspindi prezidento asmenybės nepastovumą priimant sprendimus. Šie pasikeitimai komandoje rodo ir D. Trumpo pasaulio supratimo trūkumus, ir negebėjimą nuosekliai mąstyti apie užsienio politiką. Šio prezidento užsienio politika keitėsi: atsisakant militaristinės, kai sprendimai priimami sukviečiant visus generolus, ir akcentuojant ne tiesioginę konfrontaciją, o prekybinius karus. Regis, D. Trumpas dabar susitelkęs į prekybinius ir ekonominius santykius bei labiau izoliuojančią užsienio politiką nei karinius grasinimus, labiau priimtinus J. Boltonui.

 

Kažkuria prasme J. Boltonas šiame D. Trumpo prezidentavimo etape pasidarė nebemadingas. Iš esmės neturi reikšmės, ar J. Boltonas buvo atleistas, ar atsistatydino. Šie debatai – tai tik įvaizdžio klausimas. Jei J. Boltonas atsistatydino, jis taps dar vienu buvusiu D. Trumpo patarėju, galinčiu jį kritikuoti. Jei jis buvo atleistas – D. Trumpas nepraleis progos jam įgelti dėl tariamai netinkamo darbo. Skirtumo tarp atleidimo ir atsistatydinimo reikšmė – galimybė pamatyti, kas iš tiesų priima sprendimus JAV užsienio politikoje: biurokratai ir patarėjai ar – prezidentas. Kalbant apie Boltono pakeitimą kitu asmeniu, neaišku, kokioje užsienio politikos fazėje šiuo metu yra D. Trumpas. Vis dėlto bent jau trumpuoju laikotarpiu valstybės sekretorius Mike‘as Pompeo taps dar artimesniu prezidentui patarinėdamas jam nacionalinio saugumo klausimais.

 

Bent kol kas atrodo, kad M. Pompeo ir D. Trumpas sutaria dėl bendrų klausimų. Ir tikėtina, kad J. Boltonas eliminuotas ir dėl pralaimėtų mažų mūšių konfrontacijose su valstybės sekretoriumi. Vadinasi, bet kuris J. Boltoną pakeisiantis asmuo privalės sutarti su M. Pompeo. Todėl manytina, kad dabartinis M. Pompeo patarėjas Brianas Hookas yra realiausias kandidatas. Apskritai nereikia tikėtis didelių permainų D. Trumpo administracijos užsienio politikoje po J. Boltono pasitraukimo. Šio prezidento kadencijos laikotarpiu ir toliau prioritetas bus teikiamas asmenine nuomone paremtiems D. Trumpo sprendimams, o tai prieštarauja bendrai JAV užsienio politikos sistemai ir pamatinėms nuostatoms.