Pastarojo meto Donaldo Trumpo susitikimai su NATO vadovybe, Jungtinės Karalystės ministre Teresa May ir Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu buvo gluminantys, keliantys klausimus apie JAV prezidento lojalumą ir gebėjimą tinkamai vertinti užsienio politikos situaciją. Visiems šiems susitikimams buvo būdingi prieštaringi teiginiai, anksčiau išsakytų žodžių paneigimas arba vėlesni paaiškinimai, ką iš tikrųjų norėta pasakyti. Visą šį blaškymąsi lydi klausimai, kodėl D. Trumpas taip mėgsta V. Putiną ir taip mažai – valstybes sąjungininkes, ir kodėl jis toks nepastovus su pareiškimais užsienio politikos klausimais.

 

D. Trumpo pasaulio suvokimas yra labai ribotas, paremtas asmeniškumais ir augančiu savo vyriškumo demonstravimu. Ribotas todėl, kad jis visiškai atmeta jį supančių ekspertų nuomonę ir nemato tarptautinių politinių santykių kaip visumos. Jis siekia kurti dvišalius santykius su skirtingomis valstybėmis ir iš to išpešti ekonominės naudos. Jo tarptautinių santykių dvišališkumas pasireiškia tuo, kad jis iš esmės nemėgsta tarptautiškumo ir tai demonstruoja savo laikysena, kurią būtų galima apibūdinti kaip „JAV prieš visus kitus, taip pat ir NATO“.

Teikdamas pirmenybę asmeniškumams jis demonstratyviai atsisako naudotis tarptautinių santykių biurokratijos aparatu, kaip tam tikras normas nustatančia ir vertingą informaciją teikiančia institucija, ir remiasi vien asmeniniu požiūriu, t. y. kaip jis pats bendrauja su tokiais asmenimis kaip V. Putinas ar T. May. Atviras savo vyriškumo demonstravimas ir D. Trumpo seksizmas pasireiškia ir kaip elementari neslepiama nepagarba moterims politinėms lyderėms, tokioms kaip T. May ar A. Merkel, ir atviru simpatizavimu tariamai stiprioms vyriškoms autoritarinėms figūroms, tokioms kaip V. Putinas ar Rodrigo Duterte iš Filipinų.

 

Kartu tai rodo nepasitikėjimą savimi ir iš to kylantį norą aplinkiniams atrodyti griežtesniu nei visi kiti. Bet ar D. Trumpo užsienio politika tikrai yra formuojama vien jo asmeniniu požiūriu ir santykiais? Ką rodo D. Trumpo atsitraukimai ir asmeninių žodžių išsižadėjimai po pastarojo meto pasisakymų, kuriais jis pademonstravo labiau pasitikintis V. Putinu, o ne JAV žvalgybos tarnybomis? Pirmiausia – tai dar vienas D. Trumpo priešiško nusiteikimo prieš visą JAV užsienio politikos ir institucinę sistemą pavyzdys. Vis dėlto tikėtina, kad galiausiai viršų paims JAV institucinės sistemos formuojama užsienio politika, o ne D. Trumpo asmeninis požiūris.

 

Geriausiai prezidento veiksmus užsienio politikoje padeda prognozuoti jo pirmtakų veiksmai. Iš jų matyti, kad JAV užsienio politikos institucinė sandara yra tokia stipri, kad galiausiai įtraukia ir prezidentus.

Tai iš dalies paaiškina istorinį konsensusą tarp abiejų JAV partijų, besitęsiantį nepaisant besikeičiančių prezidentų kadencijų. Kad prezidentai dažnai užsienio politikos lyderiais skiria asmenis būtent iš šios sistemos – dar vienas įrodymas. Nuo pirmosios dienos prezidento pareigose D. Trumpas kovoja prieš šią sistemą. Taip yra todėl, kad jam trūksta elementarios darbo Vašingtono politiniame aparate patirties.

 

Be to, jis pirmenybę teikia verslo pasaulio vadovavimo principams ir atmeta ekspertinės ar institucinės pagalbos galimybes. D. Trumpas tiesiog seka savo žmogiškais instinktais, o ne jam pateikiama informacija, parengta detaliai struktūruoto proceso metu. Pradžioje D. Trumpui pavykdavo tam pasipriešinti. Bet pastarojo meto įvykiai, kai jis po pasisakymų Helsinkyje taisė ir atsiiminėjo savo žodžius, rodo, kaip JAV užsienio politikos institucinė sandara pradeda imti viršų prieš asmeninį D. Trumpo požiūrį. Tai nereiškia, kad D. Trumpo veiksmai užsienio politikoje artimiausiu metu taps panašiais į jo pirmtakų laikyseną. Jis ir toliau kalbės ne tai, kas oficialiai yra suderinta, o kas jam šauna į galvą. Tačiau jis turės vis dažniau kreipti dėmesį, kokią užsienio politiką JAV vykdo iš tikrųjų.