Gana ironiška, kad JAV prezidento postas, tradiciškai laikomas galingiausiu renkamo politiko postu pasaulyje, iš tiesų yra neįtikėtinai silpnas.

Oficialiai perėmęs prezidento pareigas Donaldas Trumpas gali likti nemaloniai nustebęs, nes daugelio dalykų įgyvendinimui jis turės mažiau galių nei tikėjosi jo šalininkai ar baiminosi kritikai.

Tiesa yra ta, kad egzistuoja daugybė JAV prezidento galių suvaržymų, įtvirtintų JAV konstitucijoje, padiktuotų politinių realijų, nusistovėjusių tarptautinių santykių ir anksčiau pareigas ėjusių prezidentų suformuotų precedentų. Richardo Neustadto 1960 metais išleistą knygą „Prezidento galia“ („Presidential Power“) ko gero pelnytai būtų galima laikyti geriausia knyga apie JAV prezidento institutą.

Knygos pradžioje pateikiama 1952 metų Hario Trumano citata, kurioje jis duoda patarimą išrinktajam prezidentui Dwight‘ui Eisenhoweriui: „Jis sėdės čia ir sakys: „Darykite tą, darykite kitą!“ Ir nieko neįvyks. Vargšas Ike, tai bus visiškai nepanašu į armiją.“ R. Neustadto pateikta H. Trumano citata taikliai atskleidžia JAV prezidento instituto realybę, kurioje prezidentai negali tiesiog įsakinėti žmonėms kaip karaliai ar verslo įmonių vadovai.

Priešingai – prezidento galia glūdi gebėjime įtikinėti. JAV konstitucijos II straipsnis apibrėžia formalias konstitucines prezidento galias, kurios nepasikeitė nuo George‘o Washingtono laikų. Bet kaip pastebėjo ir R. Neustadtas, ir Davidas Barberis savo veikale „Prezidento charakteris“ („President Character“) asmens, kuris eina prezidento pareigas asmenybė arba charakteris, šalia daugybės kitų veiksnių, lemia prezidento gebėjimą įtikinti Kongresą, žiniasklaidą, užsienio šalis ir pačios Amerikos žmones.

Šie veiksniai – tai retorikos ir darbo su žiniasklaida įgūdžiai, vyriausybinio darbo patirtis, visuomenės palaikymas, politinės opozicijos galia ir galiausiai paties prezidento asmeninis žavesys.

Prezidento jėga – tai jėga įtikinėti, tačiau įtikinėjimo jėga yra derybų meno forma. Tokie prezidentai kaip Franklinas Rooseveltas, Lyndonas Johnsonas ar Ronaldas Reaganas buvo galingi būtent dėl to. Nuo „Naujojo kurso“ iki pastarųjų dienų buvo baiminamasi to, ką Arthuras Schlesingeris vadino „imperiniu prezidentavimu“. Buvo baiminamasi, kad prezidentai, susiformavę „Naujojo kurso“ aplinkoje, paveikti „šaltojo karo“ ir Vietnamo realijų, taps grėsmingai besinaudojančiais ir piktnaudžiaujančiais savo valdžia kaip tai padarė Richardas Nixonas. Bet šiuo metu mes esame gerokai nutolę nuo imperinio prezidentavimo.

Kaip savo darbe „Prezidentinė lyderystė politiniame laike: pasikartojimas ir įvertinimas iš naujo“ („Presidential Leadership in Political Time: Reprise and Reappraisal“) pabrėžia Stephenas Skowronekaas, kontekstas taip pat apibrėžia prezidento galių ribas. Šiandien, Aukščiausiojo teismo sprendimai, susiję su B. Obamos galių apribojimu vykdomųjų aktų srityje ar Bilo Clintono teisine atskaitomybe už asmeninį elgesį, apriboja D. Trumpo ir jo administracijos galias labiau nei tai būtų buvę prieš kelias prezidentų kartas.

Greitai D. Trumpas susidurs, o gal jau ir susiduria su šia realybe. Jo šalininkai ir kritikai artimiausiu metu turės prisiminti, kad egzistuoja tokie dalykai kaip Konstitucija ar „Teisių Bilis“ („Bill of Rights“), kuriuose apibrėžiamos prezidento galios.

Abiejuose minėtuose dokumentuose yra įtvirtinti valdžių atskyrimo, vadinamųjų „stabdžių ir atsvarų“, federalizmo principai bei pagrindinės teisės ir laisvės, kurių prezidentas negali pažeisti. Kai kurių dalykų prezidentas D. Trumpas negali daryti vienas leisdamas vykdomuosius aktus ar netgi pasitelkdamas teisėkūrą. Jis neturi galios nurodinėti valstijoms ar miestams, jis negali nurodyti piliečiams daryti tai, kas iš esmės yra nelegalu. Netgi turint mintyje, kad Kongresą ir Aukščiausiąjį Teismą sudarys tos pačios partijos narių dauguma, JAV politinė sistema yra sudėliota pagal tokią logiką, kad būtų atspari staigiems ir dramatiškiems pokyčiams. Kongresas ir Aukščiausiasis Teismas turės savo institucinį identitetą ir interesus, kurie darys šias institucijas atspariomis galimiems D. Trumpo nurodinėjimams.

Nors D. Trumpas daugeliui tapo patrauklus ne kaip sistemos žmogus, tai nepadės jam vadovauti, kadangi jis neturi darbo Vašingtone patirties. Jimmy‘is Carteris taip pat buvo prezidentas „iš šalies“. Tai jam kliudė dirbti Vašingtone nepaisant to, jog j. Carteris turėjo gubernatoriaus darbo patirties. D. Trumpas to neturi. To neturi ir daugelis jo komandos žmonių.

Greitai jie pajus, kaip jų veiksmus tam tikra linkme kreipia federalinis biurokratijos aparatas, aukštesnės vykdančiosios valdžios institucijos ir visi kiti, išmanantys kaip dirbti su vyriausybės aparatu. D. Trumpas ir toliau bandydamas kovoti su tuo, kas iš esmės yra JAV politikos realybė, niekur nenueis. Atvirkščiai – kaip rodo prasidėjęs pareigūnų skyrimo procesas, tokiose srityse kaip užsienio politika ar žvalgyba, biurokratija gali sužlugdyti visus D. Trumpo ketinimus, jei jis neišmoks su ja dirbti.

Prezidentai iš tiesų turi labai mažai galių keisti Amerikos užsienio politikos kursą. Geriausia ką šiuo atveju gali padaryti prezidentas – žvelgti ką šioje srityje nuveikė jo pirmtakas. Lyginant su vidaus politika, tarptautinis kontekstas, pasireiškiantis parama ar priešprieša sąjungininkų ar priešų atžvilgiu, nepalieka daug vietos interpretacijai bet kuriam prezidentui.

Visa tai leidžia spėti, jog D. Trumpas po inauguracijos susidurs su tikrąja realybe. Kontekstas, kuriame jis dirbs, riboja bet kurio prezidento galias. Taip pat reikia nepamiršti, kad jis yra mažumą piliečių balsų surinkęs prezidentas, laimėjęs viena mažiausių rinkikų balsų persvarų JAV istorijoje. Jis niekada nebuvo populiarus kandidatas. Apklausos rodo, kad jo nepalaikė net 60% rinkėjų ir tik 37% jį rėmė. Paprastai prezidentai prisiekia turėdami tautos palaikymą. Panašu, kad D. Trumpas to neturės. Jis pradeda vadovauti susilpnėjusiai prezidento institucijai, neturėdamas R. Neustedto, D. Barberio ir S. Skowroneko išryškintų esminių prezidento sėkmę garantuojančių savybių.

„Trump Tower“ pastate gyvenančio D. Trumpo prezidentavimo tikrai negalima laikyti imperiniu. Atvirkščiai – turinčiu silpną valdžios aparatą, kuris nenuveiks daug kuriant darbo vietas, statant sieną su Meksika ar vienašališkai naikinant prekybos susitarimus nekreipiant dėmesio į politines ir teisines problemas.

Jis sėdės čia ir sakys: „Darykite tą, darykite kitą!“ Ir nieko neįvyks. Vargšas Donaldas – tai visai nepanašu į TV šou „The Apprentice“. Ir tai tikrai jo nedžiugins.

Davidas Schultzas yra Hamline‘o universiteto (JAV) profesoriaus, Mykolo Romerio universiteto (MRU) vizituojantis dėstytojas ir MRU LAB Teisingumo tyrimų laboratorijos narys.

Komentaras publikuotas portale 15min.lt