Susierzinęs, kad Kongresas nefinansuos sienos palei pietinį JAV teritorijos pakraštį statybos, prezidentas Donaldas Trumpas paskelbė nepaprastąją padėtį, kad galėtų šiam tikslui panaudoti anksčiau patvirtintas lėšas. Pasipylė kaltinimai, kad prezidentas veikė neteisėtai ir pažeidė Konstituciją. Prezidentas turėtų šiuo atveju pralaimėti, nes jis neturi įgaliojimų ignoruoti Konstitucijos ir Kongreso bei naudoti lėšas taip, kaip jam atrodo. JAV Konstitucija yra galias valstybės institucijoms ir pareigūnams suteikiantis aktas. Nėra ir negali būti „papildomų“ konstitucinių galių. Prieš pasinaudojant šiomis galiomis, vyriausybė ar prezidentas turi pagrįsti, kad šių galių suteikimas jiems yra arba išreikštas tiesiogiai Konstitucijoje, arba akivaizdžiai numanomas. Prezidento atveju, jo galios kyla iš Konstitucijos II straipsnio, arba, vadovaujantis Konstitucijos I straipsniu, gali būti suteiktos prezidentui Kongreso valia.

Vadovaujantis II straipsnio 1 dalimi, vykdomoji valdžia yra suteikta prezidentui. Pagal II straipsnio 3 dalį, prezidentas turi rūpintis, kad būtų užtikrintas įstatymų veikimas. Vadovaudamasis abejomis minėtomis nuostatomis, prezidentas leidžia vykdomuosius įsakus ir skelbia ypatingąją padėtį šalyje. Tačiau ką iš tiesų tai reiškia? Kad prezidentai gali ignoruoti egzistuojančius įstatymus ir elgtis kaip nori? Vargu. Prezidentai negali sufalsifikuoti ypatingosios padėties ir remdamiesi tuo pasinaudoti neapibrėžtomis galiomis, ignoruodami įstatymus ir Konstituciją.

 

Ši idėja pažeidžia įstatymų viršenybės principą ir Amerikos konstitucionalizmo koncepciją. Prezidentai neturi teisės nuspręsti, kas gali būti laikoma nepaprastąja padėtimi ir elgtis savo nuožiūra. Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs šiuo klausimu vienoje iš svarbiausių bylų „Youngstown vs Sawyer“. 1952 metais. Tuomet prezidentas H.S. Trumanas, pasinaudodamas nepaprastąją padėtimi dėl Korėjos karo pareiškė nacionalizuojantis plieno gamyklas, kad būtų išvengta darbuotojų streikų ir užtikrinta produkcijos gamyba. Jei tai ir buvo krizė, ja laikyti reikėjo patį karą.

Taigi Teismas pasisakė prieš H.S. Trumano sprendimą. Teisės mokslininkai mano, jog šioje byloje teisėjo Roberto H. Jacksono išreikšta atskiroji nuomonė nustatė svarbiausius prezidento galios išaiškinimo principus. Veikdami su Kongreso pritarimu prezidentai gali išplėsti savo galias, tačiau neturėdami tokio aktyviai Kongreso išsakyto pritarimo, jie turi galias tik Konstitucijos II straipsnio ribose.

 

Galiausiai veikdami prieš Kongreso valią prezidentai piktnaudžiauja valdžia. H.S. Trumanas veikė savarankiškai neturėdamas tam įgaliojimų. Šis scenarijus atitinka dabartinę situaciją – paskelbta nepaprastoji padėtis yra ne didesnė, nei ją buvo paskelbęs H.S. Trumanas. Dvi Konstitucijos nuostatos neleidžia D. Trumpui daryti to, ką jis dabar daro. Pirmoji – tai I straipsnio 7 dalies nuostata, taip vadinamoji pateikimo sąlyga. Ši nuostata teigia, kad įstatymas įsigalioja tik patvirtinus abiem Kongreso rūmams ir pasirašius prezidentui. Prezidentai gali skirti pinigus specialiems poreikiams, jei tai yra nustatyta įstatymu. Šiuo atveju tokio įstatymo nėra, taigi ir lėšų panaudojimas kitiems tikslams, nei prieš tai buvo nustatyta Kongreso prieštarauja Konstitucijai. Kita Konstitucijos nuostata – tai I straipsnio 9 dalis, vadinamoji asignavimų sąlyga. Ši nuostata nurodo, kad biudžeto lėšos gali būti panaudotos tik leidus Kongresui.

 

Taigi ši nuostata papildo ir sustiprina minėtą pateikimo sąlygą. Papildomai, yra mažiausiai du kiti įstatymai, kurie riboja D. Trumpo diskreciją. Pirmasis – 1974 metų Nepaprastosios padėties įstatymas. Atsižvelgus į kitų prezidentų piktnaudžiavimo galiomis atvejus, šis įstatymas apriboja konkrečiai neapibrėžtas prezidento galias skelbti nepaprastąją padėtį. Deja, pats įstatymas neapibrėžia, kas yra nepaprastoji padėtis palikdamas tai prezidento diskrecijai ar Kongreso veto atvejui. Vis dėlto šis įstatymas turi kelis trūkumus. Pirmiausiai, galima traktuoti, kad pati įstatymo nuostata dėl įstatymų leidėjo veto yra ne konstitucinė, o Aukščiausiojo Teismo suformuotų precedentų, tokių kaip 1983-ųjų byloje „INS v. Chadha“ rezultatas.

Antra, vis dėlto neaišku, ar Kongresas gali suteikti prezidentui nevaržomą galią veikti, ypač neatsižvelgiant į

 

Kongreso įstatus bei kitus teisės aktus, jei juose tai aiškiai nenustatyta. Kol Teismas nenoriai remiasi delegavimo doktrina prezidento teisių apribojimui, ir tai jau tęsiasi nuo Naujojo Susitarimo (New Deal) laikų, Nepaprastosios padėties įstatymo atveju vyriausiojo teisėjo Johno G. Robertso vedamas Teismas galėtų tai padaryti. Trečia, dar vienas įstatymas, ribojantis prezidento galią skelbti nepaprastąją padėtį, tai – 1974 metų Biudžeto įstatymas. Reaguojant į prezidento Richardo Nixono padarytus pažeidimus, kai jis atsisakė naudoti lėšas pagal Kongreso nustatytą paskirtį, šis įstatymas kaip tik ir suvaržo tokius prezidento veiksmus. 1975-ųjų byloje „Train v. City of New York“ Aukščiausiasis Teismas palaikė Biudžeto įstatymo nuostatas, pasisakydamas, jog Kongresui paskyrus lėšas konkrečiam tikslui, prezidentas negali šių lėšų panaudoti kitiems tikslams. Kyla klausimas, ar nepaprastosios padėties įstatymu prezidentui suteikta diskrecija yra aukštesnė už Biudžeto įstatyme nustatytus apribojimus, ar atvirkščiai?

 

Nėra aiškiai nurodyta, kad prezidentas savo nuožiūra gali keisti lėšų panaudojimo prioritetus. Netgi jei tokia nuostata būtų numatyta, abejotina, ar Biudžeto įstatymas ir Nepaprastosios padėties įstatymas būtų priimti su tikslu išplėsti prezidento diskreciją. Tačiau, kaip minėta, jei ir buvo toks Kongreso tikslas, jis laikytinas ne konstituciniu. Galiausiai manytina, kad D. Trumpas ketina panaudoti lėšas iš uraganų padarinių likvidavimo fondų. Nėra jokių abejonių, kad Kongresas, skirdamas šiuos pinigus kovoti su uraganų padariniais, neturėjo jokių tikslų šiuos pinigus panaudoti kitiems reikalams. Kad ir koks būtų bendras Nepaprastosios padėties įstatymo nustatytas tikslas, negalima nepaisyti konkretaus pinigų panaudojimo tikslo, kuris buvo nustatytas konkrečiu Kongreso aktu.

Yra dar dvi papildomos problemos, susijusios su D. Trumpo bandymu remtis Ypatingosios padėties įstatymo nuostatomis. Pirmiausia, įstatymas nėra skirtas politiškai sukurtoms „ypatingosioms padėtims“ spręsti, ypač, jei tas padėtis sukuria pats prezidentas. Šiandien šią nepaprastąją padėtį D.Trumpas galėtų išspręsti pasirašydamas išlaidų aktą ar pratęsdamas susitarimą su Kongresu. Sudaryti sąlygas prezidentui skelbti nepaprastąją padėtį dėl derybų su Kongresu yra tas pats, kas pasiduoti nepasibaigus varžyboms. Nepaprastosios padėties įstatymas nėra sukurtas apeinant Konstitucijos nuostatas. 1984-ųjų byloje „Chevron v. NRDC“ teismai gynė vykdomąsias agentūras, įgyvendinančias teisės aktais joms nustatytus tikslus. Konservatoriai, įskaitant teisėją N. Gorsuchą, akivaizdžiai abejoja „Chevron“ ginamaisiais teiginiais, taip lyg ir nesuteikdami D. Trumpui galimybės interpretuoti ką reiškia ypatingoji padėtis. Tai reiškia, kad jo abejonės ar interpretacijos yra nepagrįstos.

 

Antra, kuo ilgiau D. Trumpas dvejojo ir vilkino nepaprastosios padėties paskelbimą, tuo labiau tai rodė, kad sienos problema nėra tokia jau skubi nepaprastoji padėtis, atsižvelgiant į nepaprastosios padėties sąvokos tikrąją reikšmę. Apskritai įstatymas nėra prezidento pusėje dėl jo deklaracijos statyti sieną.