Donaldui Trumpui turėtų būti surengta apkalta. Mažų mažiausiai tai yra kiekvieno JAV Demokratų partijos atstovo svajonė. Daugelis mato, kad specialiojo prokuroro Roberto Mullerio tyrimo metu besikaupiantys įrodymai galėtų tapti rimtu pagrindu D. Trumpo pašalinimui iš posto. Ką reiškia surengti apkaltą tokiam JAV prezidentui kaip Donaldas Trumpas? Visuomenėje šis terminas suvokiamas nevienodai.

JAV Konstitucijos antro straipsnio ketvirta dalis apibrėžia prezidento ir kitų pareigūnų apkaltos ir pašalinimo iš pareigų procesą. Minėta nuostata teigia, kad prezidentas, viceprezidentas ar kitas valstybės pareigūnas gali būti pašalintas iš pareigų per apkaltą dėl tokių veiklų kaip valstybės išdavystė, kyšininkavimas ar kitų nusikaltimų bei baudžiamųjų nusižengimų.

 

Prezidento pašalinimas yra dviejų stadijų procesas. Pirmiausia, dauguma Atstovų rūmų narių turi sutikti dėl apkaltos prezidentui pritarę bent vienam iš minėtų pažeidimų. Jei taip atsitiktų, Atstovų rūmuose sudaromas specialus komitetas apkaltos proceso vykdymui. Toliau seka klausymai Senate, kuriems pirmininkauja Aukščiausiojo Teismo pirmininkas. Jei dėl apkaltos teigiamai nubalsuoja daugiau kaip du trečdaliai Senato narių, prezidentas yra pašalinamas iš pareigų. Šiuo atveju apkaltos procesas primena kriminalinio nusikaltimo tyrimą, tik sprendimą jame priima Senatas.

 

Ką D. Trumpas turėtų padaryti, kad atsirastų teisinis pagrindas jo apkaltai? Antras Konstitucijos straipsnis išskiria tris galimybes. Išdavystė – yra pirmoji iš jų. Pagal Konstituciją išdavystė – tai karo prieš JAV inicijavimas ar pagalbos priešui suteikimas. Taigi, valstybės išdavystei įvykti yra keliami aukšti standartai. Čia turėtų būti įtraukti valstybės saugumo reikalai ar kariniai veiksmai prieš JAV.

 

Kol kas D. Trumpo veiksmuose to nematyti, taigi nėra ir pagrindo apkaltai. Kita galimybė – kyšininkavimas. Kyšininkavimu šiuo atveju būtų laikomas pinigų paėmimas siekiant konkretiems asmenims naudingo veikimo ar susilaikymo nuo veiksmų. Turint mintyje plačius D. Trumpo verslo interesus ir jo atsisakymą nusišalinti nuo jų, tikėtina, kad jo paties išprovokuoti interesų konfliktai galėtų peraugti į konstitucinio lygio problemą.

Pavyzdžiui, veiksmai, susiję su ryšiais Rusijoje. Kiek tai įtakoja D. Trumpo užsienio politikos veiksmus ir galėtų būti traktuojami laikomi tam tikra kyšininkavimo forma. Galiausiai minėtame straipsnyje dar apibrėžiami nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai. Ką tai iš tiesų reiškia? Rašant JAV Konstituciją buvo naudojama anglų teisinė kalba, kurios tradicija siekia 1386 metus, kai Anglijos Parlamentas šiais terminais apibūdindavo įvairius nusikalstamus veiksmus, įskaitant lėšų iššvaistymą ar piktnaudžiavimą pareigomis.

 

Nepakankamas pareigų atlikimas – būtent tokia sąvoka ateina į galvą, kuri galėtų būti artimiausia reikšmei to, ką JAV Konstitucinis Susirinkimas, sukūręs JAV Konstituciją, turėjo mintyje. Alternatyvi sąvoka buvo pasiūlyta 1970 metais, kai Atstovų rūmai bandė surengti apkaltą Aukščiausiojo Teismo teisėjui Williamui Douglasui. Kongreso narys Geraldas Fordas tuomet išsireiškė, kad šios sąvokos turinys turi būti suprantamas kiekvieno istorinio laikotarpio kontekste atskirai. Tiesą sakant, G. Fordas yra teisus – apkalta yra Kongreso apsisprendimo reikalas – ar jis mato prezidento veiksmuose atitinkamo nusikaltimo požymius, ar ne.

 

Per visą JAV istoriją buvo trys rimti bandymai įvykdyti apkaltą prezidentui. 1868 metais Atstovų rūmai balsavo dėl vienuolikos veiklų inkriminuotų apkaltoje prezidentui Andrew Johnsonui. Apkaltos pagrindu tapo tai, kad A. Johnsonas nelegaliai pašalino iš posto sekretorių karo klausimais Edą Stantoną, pažeisdamas tuomet galiojusį prezidento galias vienašališkai atleisti valstybės pareigūnus ribojusį įstatymą.

 

Už šios apkaltos slėpėsi politinės kovos intrigos dėl šalies atstatymo po pilietinio karo darbotvarkės. A. Johnsonas išsaugojo postą, kadangi Senate pritrūko vieno balso iki reikalingų dviejų trečdalių, kad prezidentas būtų pašalintas. Richardas Nixonas buvo antrasis prezidentas, kurį ketinta atstatydinti apkaltos būdu. 1974-aisiais Atstovų Rūmų Teisėtvarkos komitetas rekomendavo pradėti apkaltą trijų inkriminuotų veiklų pagrindu – dėl kliudymo teisingumui, piktnaudžiavimo valdžia ir nepagarbos Kongresui, kilusio dėl R. Nixono nenoro bendradarbiauti su Kongresu tiriant „Watergeito“ bylą.

 

R. Nixonas pasirinko atsistatydinimą užuot laukęs balsavimo dėl apkaltos. Visi šie kaltinimai buvo labai rimtų nusikaltimų prielaidos – įstatyminių taisyklių sulaužymas ir atsisakymas bendradarbiauti tiriant kriminalinį nusikaltimą. Tuo pačiu buvo kalbama ir apie piktnaudžiavimą prezidento galiomis. Galiausiai 1998-aisiais Atstovų rūmai balsavo dėl dviejų veiklų inkriminavimo prezidento Bilo Clintono apkaltos procese. Jam inkriminuotos veiklos – melagingas liudijimas ir trukdymas teisingumui tyrime dėl jo santykių su Baltųjų Rūmų praktikante Monica Lewinsky ir kaltinimas dėl seksualinio priekabiavimo, kurį prieš B. Clintoną pateikė Paula Jones.

 

Tuomet Senatas jį išteisino, daugiausiai dėl palankaus partiečių balsavimo. Kai kuriems šis balsavimas buvo daugiau susijęs su partiniais reikalais, o ne su konkrečiais kaltinimais B. Clintonui ar jo kaip prezidento veikla. Tačiau kitiems tai buvo grynu įrodymu melavimo, nepaisant duotos priesaikos, kuris buvo vertas pašalinimo iš posto.

Dviem atvejais, Atstovų Rūmams iš tiesų balsavus dėl inkriminuotų veiklų apkaltos procese, pasitvirtino, kad partinės pozicijos tiesiogiai lemia apkaltos rezultatus. A. Johnsonui inkriminuotos veiklos buvo labai abejotinos, tačiau jos buvo tikrai neabejotinos B. Clintono atveju. Žinoma, rimčiausi kaltinimai buvo pateikti R. Nixonui, ir jie susilaukė abiejų partijų palaikymo. Taigi, kaip visa tai galiotų D. Trumpui? Kol kas jo prezidentavimą galima būtų laikyti nepakankamu pareigų atlikimu. Kol kas tai pasireiškė dideliu neefektyvumu ir kontraversiškais skandalais, įskaitant Rusijos kišimąsi į prezidento rinkimų kampaniją ir, ko gero, prezidento administracijos veiklą. FTB tyrimas artimiausiu metu gali pateikti pakankamai svarių įrodymų.

 

Kyla ir daugiau abejonių dėl D. Trumpo gabumų eiti prezidento pareigas. Visa tai gali vesti prie Konstitucijoje minimų nusikaltimų ir baudžiamųjų nusižengimų, tačiau prireiks daug pastangų bandant tuo įtikinti Respublikonų atstovus Atstovų rūmuose ir Senate. Vis dėlto jei galėtume vadovautis istorine patirtimi, kaltinimai D. Trumpui yra mažų mažiausiai tokio rimtumo, kokie buvo pateikti B. Clintonui. Ir jei FTB tyrimas pateiks daugiau įrodymų, arba jei D. Trumpas ir toliau bus toks neefektyvus prezidentas, apkalta gali tapti realia išeitimi.