JAV galiausiai laimėjo Šaltąjį karą. O 1991 metais galutinai subyrėjus Sovietų Sąjungai, paaiškėjo, kad JAV liko vienintele supervalstybe, dominuojančią pasaulyje politiniu, ekonominiu ir kariniu požiūriu. Francis Fukuyama savo 1989 metų straipsnyje drąsiai pareiškė apie istorijos pabaigą, kurioje JAV dominavo kaip paskutinė išlikusi supervalstybė be konkurencijos skleisdama savo demokratinio neo liberalaus kapitalizmo versiją. Atrodo, kad po 30 metų niekas to nebesako Kinijos Liaudies Respublikai. 

 

Pasaulis, su kuriuo dabar susiduria JAV, valdant prezidentui D. Trumpui, gerokai skiriasi nuo 1945 metų (po Antrojo pasaulinio karo), 1956 metų, ar net 1991 metų pasaulio. D. Trumpo požiūris į užsienio politiką, kuris pasireiškia tarptautinių susitarimų (tokių, kaip NATO) sumenkinimu, diplomatijos žeminimu, bei atsisakymu pripažinti žmogaus teises, demokratiją, taip pat atsisukimas prieš imigrantus, gerokai sumenkino JAV politiškai. „Pirmiausiai Amerika“ požiūris, pasauliniu mastu reiškė JAV traukimąsi nuo tarptautinės politikos scenos, kartu sumažinant šalies galimybes siekti užsienio politikos tikslų.  

 

Šis pasitraukimas suformavo tuštumą, kurią potencialai užims Kinija. Dar daugiau - pasaulis 2020-aisiais skiriasi nuo 1945-ųjų, 1956-ųjų ar 1991-ųjų pasaulio, kai JAV ekonomika buvo neabejotinai didžiausia pasaulyje. 1945-aisiais JAV BVP buvo keturis kartus didesnis nei antroje vietoje einančios valstybės. Tai sudarė apie 40 proc. viso pasaulio BVP. Net 1960-aisiais JAV BVP vis dar sudarė apie 40 proc. pasaulio BVP. Niekas tam nė negalėjo prilygti. Šiandien, 2020-aisiais, JAV BVP sudaro 14,9 proc., o 2024-aisiais tesudarys 13,8 proc. pasaulio BVP. Kinijos BVP 2020-aisiais sudaro 19,2 proc., o 2024 sudarys 21,4 proc. pasaulio BVP. Europos Sąjungos bendras BVP 2020-aisiais sudaro 15,8 proc. pasaulio BVP. 

 

JAV jau nedominuoja ekonomine prasme pasaulyje, ir panašu, kad greit ims dominuoti Kinija. Šiuo metu JAV vis dar pirmauja pasaulyje pagal savo karinio biudžeto dydį. Tačiau Kinijos galia auga, ir kyla klausimų dėl JAV tolimesnių ketinimų naudoti karinę galią, ar diplomatiją, ar galbūt netgi tarptautinių susitarimų (tokių kaip NATO) nuostatų tarptautinėje arenoje. Kinija ir JAV dabar yra priešininkės ir nepanašu, kad kažkas pasikeistų po 2020-ųjų JAV prezidento rinkimų. Šios dvi valstybės, galima sakyti, susirėmė naujajame Šaltajame kare, ir šis karas skirsis nuo to, koks buvo tarp JAV ir Sovietų Sąjungos, tačiau vis tiek - JAV ir Kinija bus labiau konkurentės nei draugės. 

Iš tikrųjų - eis D. Trumpas prezidento pareigas ar ne, JAV laukia pokyčiai, kurie pakeis šalies statusą pasaulyje. Koronaviruso suvaldymo šalyje problema, nenoras imtis globalios lyderės vaidmens, dar sustiprino JAV, kaip su globaliais iššūkiais nesusitvarkančios valstybės įvaizdį. O sumažintas finansavimas, skiriamas Pasaulio Sveikatos Organizacijai, yra tik vienas iš prarandamos lyderystės ženklų. 

 

Visa tai atveria langą tokioms konkurentėms kaip Kinija paversti „Amerikos šimtmetį“ artėjančiu „Kinijos šimtmečiu“. Šį kartą komunistai gali laimėti naująjį Šaltąjį karą. Ir praktiškai nėra ženklų, kad D. Trumpas ruoštųsi įveikti šį iššūkį. D. Trumpo žodinės atakos prieš Kiniją, kaltinant šią valstybę dėl koronaviruso, nėra produktyvios, tačiau kartu ir niekam nekelia nuostabos. Prieš ketverius metus jis pasisakė prieš imigrantus ir išreiškė simpatiją tam tikram ultra nacionalizmui. 

 

Be to, pastarojo meto jo pasisakymai apie Kiniją tinka prie jo bendros retorikos. Galiausiai kaltinimų metimas Kinijai dėl koronaviruso, yra nuoseklios D. Trumpo politikos dalis, kurios esmė yra kitų valstybių ar tautų kaltinimas dėl įvairių negandų, siekiant nusimesti atsakomybę nuo savęs. Šiuo atveju Kinija yra tas atpirkimo ožys. D. Trumpas klysta nepripažindamas, kad JAV iš tikrųjų reikia Kinijos, ir atvirkščiai. Kinija yra nebrangių vartojimo prekių, kurių reikia JAV rinkai, šaltinis. Taip pat Kinija yra kreditavimo šaltinis. Prekyba su Kinija daugeliu atvejų yra abipusiai naudinga, o ši retorika nepadeda JAV, bet gali padėti D. Trumpui asmeniškai su savo politinių sekėjų sutelkimu.  

Geriausiu JAV–Kinijos santykių scenarijumi galėtų būti abipusė ekonominė priklausomybė, kuri padėtų užtikrinti, kad abi šalys patenkins savo interesus ir santykių nesugadins intrigos, kurios gali vesti prie karo ar rimtų ekonominių pasekmių abiem pusėms. Įsivaizduokime senąją Šaltojo Karo izoliacijos politiką su ekonomine priklausomybe. Kažkuriuo metu JAV ekonomika taps mažesne už Kinijos. Dabar pats laikas JAV imtis veiksmų, kad užkirstų kelią Kinijos dominavimui. D. Trumpas negali pakeisti savo retorikos Kinijos atžvilgiu. Savo kalbose užsipuldamas Kiniją, taip pat kaltindamas imigrantus ar kitus dėl asmeninių problemų, jis laimi savo rinkėjų bazės prielankumą, tačiau lieka užstrigęs savo retorikoje ir politikoje. Jei D. Trumpas būtų perrinktas, nereikia tikėtis, kad kažkas pasikeis.  

 

D. Trumpas nepakeis savo rinkėjų bazės pritraukimo būdo, priešingai, jis Kiniją stengsis pavaizduoti kaip dar didesnę ekonominę grėsmę, kuomet pastarosios ekonomika tik augs, o JAV stagnuos. Nors D. Trumpas nori padaryti JAV vėl didžia, jo politika nepadeda siekti šio tikslo. Taip pat neaišku ar jis galėtų pakeisti šia tendenciją, net jei ir norėtų. Amerika eina 78-uosius „savo šimtmečio“ metus, ir panašu, kad jis gali greitai pasibaigti.