Naujienos
19 kovo, 2020
Danguolė Jankauskienė. Ar tapsime geresni, kai viskas pasibaigs
Viešojo valdymo ir verslo fakultetas
Kiekviena krizinė situacija yra geriausias išbandymas, o taip pat tiek šeimos, tiek draugų, tiek valdžios, tiek valstybės piliečių patikimumo, išminties ir padorumo patikrinimas. Teigiama, kad Corona viruso sukelta krizinė situacija yra viena didžiausių po II pasaulinio karo. Joje dar labai daug neaiškumo. Ar visiškai tikrai taip greitai mutuojanti ir prisitaikanti Corona grupės virusų COVID 19 rūšis kilo iš Kinijos turguose taip plačiai pardavinėjamų gyvūnų šikšnosparnių ir gyvačių, kuris pradėjo plisti ir tarp žmonių? Kada atsiras vakcina ir vaistai nuo šios rūšies viruso? Kodėl sunkiau serga vyresnio amžiaus žmonės? Kokia geriausia viruso plitimo suvaldymo strategija? Kiek tai įtakos ekonomiką?
Visiems šiems klausimams atsakyti reikia laiko iš retrospektyvos ir patikimų tyrimų. Aišku tik viena, kad niekas visko iki galo nežino. Todėl tokioje neaiškioje nesuprantamoje ir nežinomoje situacijoje geriausias valstybių stabilumo ir stiprybės išbandymas yra veiksmai, kurie neleidžia virusui plisti, o atsiradus tą plitimą užkardo ir sustabdo, o taip pat gydo susirgusius ir leidžia išvengti mirčių. Ir tai ne tik valdžios veiksmai, bet svarbiausia mūsų visų piliečių, t. y. mūsų valstybės veiksmai.
Man visuomet nepatinka, kai nesuprasdami situacijos ir neturėdami pakankamai kompetencijos nežinomą dalyką pradeda komentuoti visi, kas netingi. Tačiau šį kartą šiomis aplinkybėmis turime suprasti, kad svarbu pasitelkti ne tik specialistus ir įsiklausyti į juos, bet ir išnaudoti kolektyvinį intelektą, t.y. savo piliečių nuomones ir pastebėjimus.
Kartais, kai nesupranti visko iki galo, netikėtas pasiūlymus gali būti lemtingu. Tik svarbu, kad tos nuomonės nebūtų panikos aitrinimui, o mūsų visų piliečių, t.y. mūsų valstybės saugumo užtikrinimui nukreipti veiksmai. Tik taip mes prisidėsime prie mūsų visų gerovės.
Kai baigsis pandemija, tuomet galėsime ne tik atsakyti į savo iškeltus specialiuosius klausimus, bet ir įvertinti, kaip mes visi prisidėjome prie mūsų valstybės išsaugojimo.
Vengti socialinių kontaktų, laikytis asmeninės higienos plaunant rankas, kosint ir čiaudint į alkūnę, neliečiant veido, tvarkant ir vėdinant namus, elgtis pilietiškai, padėti artimiesiems ir kaimynams, saviizoliuotis atsiradus kvėpavimo sistemos infekcijos sutrikimams, atrodo, tokios paprastos ir žmogiškos priemonės, kurios po tam tikro laiko turės teigiamą įtaką mūsų visų įpročiams ir visuomenės nuostatoms. Ir tai bus svarbu ir ateityje, vengiant kitų ir žymiai labiau paplitusių infekcinių susirgimų, tokių, kaip gripas ir kita ūmi virusinė respiracinė infekcija.
Žmonės visuomet daugiausiai reikalauja iš savo pačių išrinktos valdžios. Ir visuomet linkę ją kritikuoti, ką ji bedarytų.
Valdžia yra mūsų visų atspindys. Ko nežino specialistai, kaip gali žinoti valdžia? Bet kritikuoti lengviausia. Vadinasi, turime jai padėti. Niekas nežino geriausios šios infekcijos užkardymo strategijos. Kinijos, Singapūro pavyzdys parodė, kad drastiškomis žmonių izoliavimo ir laisvo judėjimo suvaržymo priemonėmis bei medikų pastangomis, galima apriboti ligos plitimą. Švedija ir Jungtinė Karalystė ėjo kitu keliu ir mano, kad tik visuomenei įgijus visuotinį imunitetą, bus galima sustabdyti ligos plitimą, todėl riboja daugiausiai senų žmonių judėjimą ir kontaktus. Nors ir jie savo strategiją jau koreguoja.
Visgi, žiūrint iš valdžios pozicijos, kuomet kalba eina apie žmonių gyvybes ir kuomet tiek daug kas neaišku, visuomet strategiškai yra geriau padaryti daugiau ar net per daug, nei delsti ir nieko nedaryti. Resursai (bent jau žadama) bus pasitelkti nemaži. Sveikatos sistema, kurioje nuolat susikaupia tiek daug nepasitenkinimo jau vien dėl skausmo ir negandų iškankintų žmonių, taip pat turės savęs išbandymo ir patikrinimo laikotarpį.
Medikams šiuo laikotarpiu nuolat reikia dirbti nestandartinėje, pavojingoje, nežinomoje ir besikeičiančioje aplinkoje su labai ribotais resursais ir piliečių spaudimu. Kiekvienam žmogui visuomet atrodo, kad jo sveikatos situacija yra svarbiausia.
Todėl čia labai svarbus darbo organizavimo persitvarkymas išmintingai ne vien besąlygiškai ribojant visas planines intervencijas ir tyrimus, bet ir išvengiant ligų manifestacijos į sunkesnes būkles ir padarinius su komplikacijomis.
Juk ne veltui kai kurių, pvz. onkologinių ligų gydyme taikoma „žalių“ koridorių strategija, t.y. įtariant piktybinį onkologinį susirgimą, žmogus turi būti ištirtas ir pradėtas gydyti per tris savaites, nes liga vystosi į sunkesnę stadiją. Iš kitos pusės baiminamasi, kad imunosupresijoje esantis onkologinis ligonis labiau imlus visoms infekcijoms.
Medikai skundžiasi, kad per daug ribojamas tyrimų dėl viruso skaičius, trūksta apsaugos priemonių. Galėtų būti daugiau laboratorijų, dezinfekuojančių skysčių, sparčiau pasirūpinta pačių medikų apsaugos priemonėmis.
Būtų puiku, kad patarimai ir veiksmų koordinavimas ne tik visuomenėje per žiniasklaidą, bet ir sveikatos priežiūros įstaigoms vyktų taip pat intensyviai. Reikia sudaryti galimybę sveikatos priežiūros įstaigoms keistis patirtimi ir priimamais sprendimais atskirose situacijose, pvz. sukurti ir sveikatos priežiūros įstaigų karštą liniją. Sveikatos sistemai taip pat bus gera pamoka, kaip tarpusavyje susitelkti, kaip persiorientuoti ir padėti vieni kitiems.
Medikų sveikatos būklės apsauga ir pervargimas ne mažiau svarbūs spręstini aspektai. Kaip malonu išgirsti, kad verslininkai ir kiti piliečiai pradėjo vykdyti socialines akcijas palengvinant jų darbą ir aprūpinant maistu. Kviečiu žiniasklaidą ne tik viešinti trūkumus, bet, kaip ispanai ir italai daro, palaikyti pozityvius visuomenės veiksmus.
Taigi, turime visos mūsų valstybės stiprybės ir stabilumo išbandymo momentą, tiek valdžios, tiek profesionalų, tiek kiekvieno iš mūsų. Ar tapsime geresni, kai viskas pasibaigs? Tikiu, kad taip.
Profesorė Danguolė Jankauskienė yra Mykolo Romerio universiteto Sveikatos tyrimų laboratorijos vadovė. Komentaras publikuotas portale lrt.lt