2018 metais, kai Europos čempionate užėmiau 4 vietą ir pagerinau 20 km Lietuvos rekordą, patyriau traumą ir net dvejus metus bandžiau išsikapstyti iš šios duobės. Todėl olimpinis normatyvas buvo itin svarbus susigrąžinti tikėjimą savimi. 

Šie metai sportininkams sudėtingi – atidėtos olimpinės žaidynės, atšauktos visos varžybos, todėl netikėjau, kad pavyks rudenį pasiekti olimpinį normatyvą. Tačiau žingsnis po žingsnio tobulėjau ir pradėjau labiau tikėti, kad šis rezultatas pasiekiamas. Įpusėjus varžyboms, jau žinojau, kad įvykdysiu normatyvą. Džiaugsmas po finišo buvo begalinis – tai trečias kartas gyvenime, kai iškovoju kelialapį į olimpines žaidynes, tačiau šįkart tai labai ypatinga, nes įrodo, kad man dar ne laikas pasitraukti iš didžiojo sporto. 

 

Profesionaliai sportuojate, bet jau daugiau kaip dešimtmetį esate diplomuota žurnalistė, dirbanti LRT sporto žinių reportere, bet ir šiuo metu dar studijuojate sporto industrijų vadybą Mykolo Romerio universitete. Kaip visur spėjate? 

Svarbiausia mylėti ką darai ir turėti tikslą. Manęs daugelis žmonių klausia, kaip man pavyksta derinti tiek veiklų. Metų metus man net buvo priekaištaujama, kad nepakankamai dėmesio skiriu sportui... Tačiau buvau žmogus, kuris visada norėjo turėti ir antrąjį kelią, to tvirtai to siekiau. 

Baigiau žurnalistikos bakalauro studijas, jau 14 metų dirbu LRT televizijoje. Pamažu žmonės pradėjo vertinti mano pastangas derinti įvairias veiklas ir dabar esu dvikryptės karjeros pavyzdys.  

Manau, kad visos šios sritys tik papildo viena kitą – profesionalus sportas padeda labiau suprasti atletus dirbant sporto reportere, komunikaciniai įgūdžiai ir žinios pravers vadybos srityje, jei ateityje nuspręsčiau užsiimti šia veikla.

 

Paprastai, tik baigę profesionaliai sportuoti sportininkai pradeda rūpintis savo ateitimi, jūs pasirinkote kitą kelią. 

Visada žinojau, kad būtina turėti antrąją profesiją. Pažįstu ne vieną sportininką, kuris nesijautė tvirtai gyvenime, nes vienintelis kelias – buvo sportas, o šiam keliui pasibaigus, prasidėdavo nežinia ir baimė. Jaunam sportininkui būtina derinti sportą ir studijas, įgyti kuo daugiau darbo patirties. Tada nebebaisu, kai artėja sportinės karjeros pabaiga, nes žmogus suvokia, kad tai tik vieno etapo pabaiga ir jis galės visą dėmesį skirti veiklai, kuri buvo šalia sporto. 

 

Aplanko ir dažnai, tačiau sportas – mano gyvenimas ir tai yra mano variklis visose veiklose. Žinau, kad privalau išeiti į treniruotę, nors lietus lyja, pučia stiprus vėjas ar viduje jaučiuosi labai pavargus. Jausmas, kai padarai sunkią treniruotę, atperka viską. Didžiausias motyvacijos šaltinis esu pati sau. Ir nors būna sunkių akimirkų, priverčiu save išlipti iš mažesnės ar didesnės duobės. Man svarbiausia būti laimingai ir nuolat tobulėti. 

 

Jau keli mėnesiai mano rytas prasideda nuo pasivaikščiojimo su dviem šunimis, kuriuos priglaudėme, nes jie neturėjo šiltų namų. Tada – treniruotė, vėliau darbas LRT ir kitos veiklos – esu viena iš Nacionalinės sportininkų asociacijos steigėjų, vykdome projektą. Po pietų antra treniruotė, vakarais tenka prisėsti prie namų darbų, savaitgaliais paskaitos. 

Mano visos dienos skirtingos, tačiau svarbiausias dienos darbas – treniruotė, nors tektų atsikelti ir 5 valandą ryto. Kokie tavo artimiausi tikslai ir planai? Šiame gyvenime etape didžiausias dėmesys trečiosioms olimpinėms žaidynėms. Tik po to dėliosiu tolesnius savo gyvenimo planus. Žmogui nebūtina žiūrėti labai toli į ateitį, mokėti gyventi čia ir dabar yra labai svarbu.