Emocijos, kurios tradiciškai priskiriamos psichologijos mokslams, ne taip dažnai patenka į politologų analizės radarus. Tačiau sunku paneigti, jog emocijos realiuose politiniuose procesuose yra ne tik be galo svarbus veiksnys, bet dažnai ir viską lemiantis. Todėl nesinori sutikti su mokslininkais, kurie, integravę ekonominį žodyną, žmogų regi racionaliai besielgiantį ir nuolat sprendimus paremiantį skaičiavimais. Kitaip tariant, savotišku homo economicus. Tačiau realybė kur kas painesnė ir sunkiai nuspėjama, netgi mokant labai gerai spręsti racionalaus pasirinkimo uždavinius. Politinėje tikrovėje esama daug situacijų, kurias mes sprendžiame vadovaudamiesi emocijomis, stereotipais ar nuojauta. Kitu atveju sunku būtų paaiškinti, kodėl susikompromitavęs prezidentas kai kam širdyje išliko prezidentu (,,širdžių prezidento“ fenomenas?) ar kodėl švietimo ministrės skambinimas varpeliu traumavo dalį Lietuvos visuomenės. Ši racionalaus elgesio problema yra aktuali ir tarptautiniams santykiams. Valstybės dažnai įsivaizduojamos kaip racionalios, bejausmės institucijos, nacionalinius interesus artikuliuojančios atsižvelgiant daugiausiai į beveik instinktyvius galios bei saugumo troškimo poreikius. Tai labai charakteringai iliustruoja viena svarbiausių tarptautinių santykių teorijų – realizmas. Pagal ją – valstybės yra saugumo vartotojos, todėl visais laikais ir visais atvejais elgsis racionaliai ir egoistiškai ir sieks saugumo didindamos savo nacionalinę galią. Vis dėlto politinėje tikrovėje objektyvumas yra labai subjektyvus, o tarptautinių politikos procesų vertinimas dažnai remiasi labiau emocine nei empirine patirtimi. Kitaip tariant, ne racionalus skaičiavimas, bet emocijų išgyvenimas gali tapti pagrindiniu veiksniu valstybei bendraujant su kaimynine valstybe, užmezgant naujus ar nutraukiant senus santykius, skelbiant karą ar tiesiog išreiškiant teigiamą/neigiamą poziciją. Pavyzdžiui, asmenybių charakterio įtaka pasaulio politikai yra nekvestionuojama, o išskirtinių lyderių psichologinė patirtis dažnai tapo tiek globalių tragedijų, tiek ir herojiško išsigelbėjimo bei taikos pagrindine priežastimi. Pasaulis be Liuterio Kingo ir Gandžio empatiškumo, Čerčilio ir Kenedžio turėtos manijos ar Stalino bei Hitlerio maniakinės depresijos tikriausiai atrodytų gerokai kitaip. Tačiau reikia pažymėti, jog šis emocinis faktorius lemiamos reikšmės faktoriumi tarptautinėje politikoje tampa nebūtinai tuomet, kai kalba pasisuka apie aukščiausius, tautos išrinktus asmenis ir jų psichologinę patirtį bei sveikatą. Tautos charakteris ir nacionalinis identitetas nemažiau psichologiška sąvoka nei individo psichologinė sveikata. Visuomenė, kaip ir individas, gali jausti meilės, neapykantos ir sielvarto emocijas, o baimė, pyktis, nerimas ir agresija visuomenės diskursuose gali atsirasti kaip išgyventų, tačiau neįsisąmonintų trauminių patirčių pasekmė. Tai be galo reikšmingos valstybių vykdomos politikos stūmos jėgos. Nacijos mastu išgyvenamų emocijų pavyzdžių ilgai ieškoti nereikia. Rugsėjo vienuoliktosios įvykiai sukėlė baimės ir pykčio emocijas amerikiečių visuomenėje, kurios greitai transformavosi į keršto siekimo jausmą; vokiečiai iki dabar jaučia kaltę bei gėdą dėl nacių vykdytų nusikaltimų; Rusijoje gyvos daugiau nei prieš du dešimtmečius patirtos SSRS subyrėjimo traumos, kurios sustiprina visuomenėje patiriamą galios siekimo maniją bei jaučiamą pyktį; netekusios diktatoriškų lyderių tautos, kaip uzbekai, išgyvena nerimą ir konvulsingai lieja ašaras. Lietuvoje taip pat esama užsienio politikos atvejų, kai emocijomis, o ne šaltu protu galima paaiškinti valstybės elgseną. Pavyzdžiui, Lietuvos-Lenkijos santykiai net įkaitus geopolitinei atmosferai regione netapo oficialios diplomatijos lygyje normaliais – strategine kaimynyste pagrįstais santykiais. Dvigubos ,,V“ klausimas iš esmė tapo ne tiek strateginiu principu, kiek emociniu savęs patenkinimo, ,,nesilenkiant“ prieš lenkus, įrankiu. Šie kolektyviniai emociniai išgyvenimai labai svarbūs siekiant suprasti kartais nenuspėjama ir sunkiai paaiškinama laikomą politiką. Charakteringas nenuspėjamos ir racionalia nelaikomos politiko pavyzdys yra Rusijos užsienio politika. Lietuvos žiniasklaidoje, ypač Po Krymo okupacijos, Rusijos agresijos tema buvo labai populiari. Tiek politikai, tiek apžvalgininkai ir politologai kalbėjo apie galimą/numanomą Maskvos ekspansiją į Baltijos valstybes, Lenkiją ar net visą Vidurio Europą. Žinoma, įvykęs okupacijos precedentas, ypač įvertinant Europos istorinę patirtį, pagrįstai vertė nerimauti ir jausti baimę. Rusijos užsienio politika ir nuolatinis agresyvumas bei ginklavimasis valstybės vakarų ir pietvakarių pasieniuose iš esmės pakeitė Europos saugumo architektūrą. Dėl to visai nenuostabu, jog Rusijos politika buvo ne tik smerkiama Vakarų ir ypač Europos Vidurio ir Rytų valstybių, bet kartu demonizuojama pati Rusija. Tiksliau – V. Putinas. Lietuvos spaudoje tai buvo daugiau nei akivaizdu. Ne vienas straipsnis pagrindiniuose Lietuvos portaluose pasirodė apie tai, koks iš tikrųjų psichinis ligonis yra Putinas, ir tai, jog jam agresyvumas yra įgimtas. Kitaip tariant, valstybės agresyvumas bei įžūlus tarptautinės teisės pažeidinėjimas buvo siejamas išimtinai su vienu asmeniu – prezidentu V. Putinu. Marius Laurinavičius savo straipsniuose nesutiko su šia pozicija ir, teigdamas, jog Kremliaus vadovo galia ir įtaka yra gerokai pervertinama, aiškino, jog už Rusijos užsienio politikos vairo stovi kur kas daugiau grupuočių, kurių interesus V. Putinas tik, sugebėjęs suderinti, atspindi. Tai, mano manymu, kur kas realesnis aiškinimas, o įsitvirtinęs naratyvas, jog už viską atsakingas V. Putinas, yra tik patrauklus atsakymas. Visuomenė visada ieško paprastų atsakymų ir, jei pavyksta, juos susieja su vizualiai apčiuopiamomis figūromis. Menamas interesų grupuotes sunku įsivaizduoti. Tuo tarpu Putinas labai realus ir atpažįstamas veidas. Veidas, kurį ne vienas lietuvis mato dažniau nei savo giminaičius ar į studijas išleistus vaikus. Tačiau šiame straipsnyje, visiškai nepaneigiant nei pirmojo, nei antrojo aiškinimo, norėčiau Rusijos elgesio priežasčių paieškoti Rusijos tapatybės bei tautos pasąmonės lygmeniu. Juk nepakanka, kad lyderis ar įtakinga oligarchų grupuotė kažko panorėtų, pavyzdžiui, konfliktuoti su Vakarais ar okupuoti Krymą. Būtina, kad norus palaikytų ar bent jau tam neprieštarautų plačios visuomenės masės. Kitaip tariant, svarbūs nacionaliniai klausimai turi būti sprendžiami taip, jog nesikirstų su visuomenės vertybėmis, įsitikinimais bei lūkesčiais, apskritai kalbant, su valstybės tapatumu. Priklausomybę tarp tautos tapatumo ir tautos intereso paprasčiausiai galima apibūdinti teiginiu, jog tauta, norėdama žinoti, ko nori, pirmiau, turi apsibrėžti, kas ir kokia ji yra. Tai, ko gero, būdinga visoms valstybėms ir tautoms, skiriasi tik turinys, iš kurio yra lipdomas tapatumas. Kaip ir žmogaus, šalies visuomenės tapatumo bei jos pasąmonės turinio svarbiausia statybinė medžiaga yra patirtis, vėliau virstanti atmintimi. Atmintis nebūtinai turi idealiai sutapti su realiai įvykusia patirtimi. Laikui bėgant tam tikri prisiminimai keičiasi, kintant vertybėms bei interesams. Kita vertus, asmuo gali nesąmoningai slopinti nemalonios, trauminės patirties prisiminimus bei vaizdinius, nukeldamas juos į pasąmonę. Tai, anot Z. Freudo, ir yra pasireiškiančių neurozių pagrindinė priežastis. Iš pasąmonės neperkėlus į sąmonę (įsisąmoninus) patirtų traumų, asmenybė patiria įvairius, dažniausiai nemalonius, psichinius sutrikimus. Bandant suprasti Rusijos elgesį ir bendravimą tiek su Vakarais, tiek, konkrečiai su Baltijos valstybėmis, ši psichoanalizės teorija siūlo ganėtinai patraukią aiškinimo perspektyvą. Juk jei Rusijos protu suvokti negalima, lieka pabandyti suvokti jos pasąmonę. Rusijos tautos patirtos istorinės traumos, kaip komunistinė revoliucija, pilietinis karas, ilgus dešimtmečius trukusi totalitarinė sovietinė sistema, SSRS subyrėjimas, visuomenės lygmeniu niekada nebuvo tinkamai įsisąmonintos. Kitaip nei Vokietija, kuri po Antrojo pasaulinio karo visuomenės lygmeniu, vaizdžiai tariant, išgyveno skausmingus psichiatrijos seansus, padėjusius įsisąmoninti ir pripažinti ne tik tautos gėdą, bet ir savo kaltę, Rusija psichologinei sveikatai laiko neskyrė. Galima patikslinti, jog laiko neskyrė pirmiausia ne mažesnę tapatybinę ir psichinę sumaištį patyręs elitas, kuriam visuomenės sutaikymas su jos istorija neatrodė prioritetinis. Šį, sakyčiau, tragišką tautai elito žingsnį, matyt, galima aiškinti tos pačios tautos kultūriniais principais: tik silpnieji kreipiasi į psichologus ar verkšlena dėl padarytų klaidų. Todėl, kitaip nei buvęs Vokietijos kancleris Willy Brandtas, kuris Varšuvoje aplankęs memorialą žydų geto aukoms atminti atsiklaupė prieš mirusiuosius, – V. Putinas Sovietų Sąjungos subyrėjimą įvardijo didžiausia geopolitine katastrofa. Taigi kaltės ir gėdos dėl istorinių klaidų Rusijos visuomenė nebuvo raginama įsisąmoninti. Priešingai, tautos emocijomis manipuliuoti pajėgus elitas gėdos jausmą nukreipė į sovietų bloko subyrėjimo faktą ir nostalgijos sovietiniams laikams žadinimą. Tai, mąstant racionalaus sprendimų priėmimo logikos kategorijomis, buvo klaidingas tautos posūkis. Iš klaidų racionalu pasimokyti, o ne jas kartoti. Tad sovietinės nostalgijos negalime vadinti racionalia ir praktiška. Tai emocionalus, protu nepaaiškinamas visuomenės jausmas. Stebint Rusijos informacinę erdvę nesunku pastebėti, jog nostalgijos objektas yra valstybės galia. Galima net sakyti, jog emociškas galios ilgėjimasis ir yra tai, dėl ko sovietiniai laikai atsimenami su nostalgija. Valstybės elitas sugebėjo sukurti mitą apie valstybės galios šventumą. Plačios Rusijos masės patikėjo, jog valstybės galia pati savaime yra naudinga, nesvarbu, ar teikia naudą šaliai ir jos kaimynėms. Toks mitas atvėrė Pandoros skrynią, nes neliko nieko, kas galėtų stovėti šalia skrynios dangčio ir jį uždaryti situacijai tapus pavojinga. XXI amžiaus valstybėse ši funkcija patikėta visuomenei, kuri dažniausiai siekia pragmatiško, ramaus gyvenimo. Tačiau kokią funkciją atliks visuomenė, šventai įtikėjusi, jog bet kokia jos patirta kančia tik dar vienas laiptelis šventos valstybinės galios link? Taigi kalbame apie savotišką kolektyvinį flagelantelizmą ir tikėjimą, jog patiriama kančia apvalo ir išgano. Tai ne kas kita kaip didžiavalstybiškumo trauma – viena svarbiausių šiuolaikinės Rusijos tapatybės detalių. Tai, kad išskirtinė misija visada lydėjo Rusiją, nėra nieko keista šios valstybės istorija besidomintiems. Skirtingais laikotarpiais Rusija vis apsibrėždavo save kaip vaduotoją ir pasaulio gelbėtoją. Šiek tiek keista yra tai, jog šitiek nesėkmingų pasaulio vadavimo pamokų nesumažino masių noro pasiduoti siūlomoms pasaulio gelbėjimo avantiūroms. Kaip ten bebūtų – Rusijos liaudis šiose operacijose visada nukentėdavo labiausiai. Po SSRS subyrėjimo elito veikiamos masės nepanorėjo atverti naujo lango į Europą. Pirmiausia dėl to, jog neįsisąmonino to, kas atvedė tautą į patirtą traumą – valstybės galios pragaištingumo bei to, jog didelė galia reikalauja ne ką mažesnės atsakomybės. To nepadarius, pasirodo, nebuvo galima tikėtis, jog valstybė transformuosis į socialų tarptautinį veikėją, o, tiksliau sakant, sugebės atsisakyti senojo kelio. Rusijos masėms neįsąmoninus, jog galia ir valdžia nėra gėris ir tautos tikslas savaime, sunku suvokti, jog Sovietų Sąjungos istorija pati savaime buvo bloga. Puikus pavyzdys yra XX a. rusų tragedijos simbolis Stalinas, kurio politikos toleravimas jau kuris laikas propaguojamas Rusijos mokykliniuose vadovėliuose. Stalino reabilitacijos logiką yra tiesiogiai susijusi su visuomenės galios garbinimu. Tai suprasti galima ,,reabilitaciją" suskirsčius į tris nuoseklius kolektyvinio mąstymo etapus: 1 etapas. Stalinas blogas žmogus. 2 etapas. Stalinas blogas žmogus, bet galinga valstybė yra gėris. 3 etapas. Galinga valstybė yra gėris, o Stalino valstybė buvo galinga, taigi Stalinas (tikriausiai) nebuvo blogas žmogus. Apskritai, atliktos apklausos liudija, jog Stalino išskirtinis bruožas rusų studentų sąmonėje yra ne teroras, bet gražūs ūsai. Analogišku pasąmoniniu galios fetišu pagrįstas Krymo okupacijos, realiai valstybei reiškusios politinius, ekonominius nuostolius, vertinimas. Taip pat santykiai su Baltijos valstybėmis, kurių ekonominės ir politinės modernizacijos laimėjimus oficialiai vengiama pripažinti. Priešingai, kalbama apie Baltijos šalių nacionalines tragedijas, kurios užklupo valstybėms pasitraukus iš sovietinio bloko. Baltijos valstybės Rusijai – tarsi veidrodis, į kurį nenorima žiūrėti vien dėl to, jog čia galima pamatyti silpniausias savo vietas – gebėjimą būti patraukliu švelniosios galios centru. Kitaip tariant, pamatyti savo silpnumą. Tai kartu yra ir pagrindinis atsakymas, kodėl šios mažosios valstybės praktiškai visada po SSRS subyrėjimo pagal visuomenės opiniją buvo pagrindinių Rusijos priešų sąraše. Akivaizdu, jog jų sėkminga transformacija grasina dabartiniam Rusijos tapatumui. Rusijos santykiai su Vakarais taip pat remiasi panašia logika. Ne ekonominiai bei saugumo interesai, bet statuso klausimai Rusijos Vakarų politikos kurse užima prioritetinę vietą. Maskvos kaprizingas ir konfliktiškas elgesys yra lemtas psichologinės traumos būtinai būti didžiąja galia. Kol Vakarai palaiko ar bent jau neneigia Rusijos kaip didžiosios galios įvaizdžio, tol Kremlius palaiko pozityvią ar net vakarietišką politiką. Kai tik Rusijos galia imama abejoti – Rusijos pozityvią politiką keičia pykčio ir baimės emocijos. Šiuo metu jos ypač intensyvios. Todėl visai nenuostabu, jog po B. Obamos samprotavimo apie Rusiją, kaip regioninę galią, nebuvo galima net tikėtis apčiuopiamo progreso, pavyzdžiui, Sirijos klausimu. Šie emocine logika paremti Rusijos užsienio politikos pavyzdžiai, viena vertus, yra savotiškos šalies psichologinės sveikatos išdava ir, kita vertus, leidžia paaiškinti, kodėl Rusija Vakarams ir ypač Baltijos valstybėms jaučia pyktį bei elgiasi agresyviai. Minimas tautos įtikėjimas valstybės galia labai susijęs su procesais, kurie vyko tautos kolektyvinėje atmintyje. Galima pastebėti, jog tiek viešojoje erdvėje, tiek aukštojo mokslo institucijose posovietinės Rusijos kolektyviai atsimenama praeitis keitėsi šiek tiek greičiau nei vyko modernizacija valstybėje. Tai labai apsunkino provakarietiškai mąstančių elito grupių galimybes pasiūlyti ekonominę/politinę/kultūrinę šalies vystymosi alternatyvą. Šiai dienai tai tapo apskritai neįmanoma, nes bet kokia alternatyva ir, atvirai sakant, modernizacija tapo suvokiama kaip grėsmė ar ,,armagedonas“ tautai. Žinoma, nenoriu pasakyti, jog Rusijos žmonės it luditai nusprendė principingai laužyti ir niokoti modernizaciją atnešančias mašinas. Didelė dalis Rusijos žmonių ne mažiau trokšta komfortabilaus vakarietiško gyvenimo nei europiečiai, tačiau, kitaip nei pastarieji – prioritetus teikia įsikerojusiems pasąmoniniams siekiniams kaip didžiavalstybiškumas ir ,,pagarbi“ baimė jaučiama valstybei. Nėra geresnio viso to įrodymo kaip paskutiniai, rekordiškai neaktyvūs Dūmos rinkimai. Tautos pasirinkimas aiškus: arba V. Putino galios fetišo politika, arba nedaryti nieko. Nieko reiškia – jokių protestų, jokių rinkimų refleksijų, tiesiog tyliai kiekvienam mintyse pabandyti persidėlioti prioritetus, o jei iš karto nepavyksta, kylančias aistras gyventi kitaip nuryti į begalinį pasąmonės skrandį. Žinoma, nenoriu šiuo straipsniu akcentuoti išskirtinių Rusijos visuomenės psichologinės sveikatos sutrikimų. Sekant minėto Z. Freudo mintimis, kalbėti apie visiškai sveiką asmenybę nėra prasmės, nes visi esame didesni ar mažesni psichiniai ligoniai. Tai, manau, būdinga ir kiekvienai valstybei. Dėl to kitoje straipsnio dalyje pristatysiu emocijas, kurios veikia Lietuvos užsienio politiką.