Vis dar labai aktuali ir sunkiai sprendžiama Lietuvos švietimo problema yra ženklūs moksleivių pasiekimų skirtumai. Nuolat akcentuojama, kad siekiant geresnių mokymosi rezultatų, reikia mažinti atotrūkį tarp miesto ir kaimo, didelių ir mažų mokyklų mokinių pasiekimų. Tad nenuostabu, kad šis siekis rado savo vietą ir pastarosios Vyriausybės programoje, o mažinti pasiekimų atotrūkius yra numatoma steigiant taip vadinamas Tūkstantmečio gimnazijas (TG).
Apie Vyriausybės tikslą steigti naujos kartos mokyklas žinome nedaug, tik kas paminėta programoje: „Naujos kartos mokyklos – tūkstantmečio gimnazijos. Šios gimnazijos bus skirtos miestų ir rajonų mokyklų ugdymo rezultatų atskirčiai mažinti, siekiant, kad vaikai turėtų visas galimybes gauti kokybišką, šiuolaikinį išsilavinimą. Į šias mokyklas bus kviečiami dirbti aukščiausiais ugdymo rezultatais išsiskiriantys mokytojai ir gabiausi pedagoginių studijų absolventai, rasis visa reikalinga šiuolaikinė švietimo infrastruktūra (STEAM laboratorijos, neformaliojo ugdymo sistema, universalus dizainas). Tuose rajonuose, kur jau veikia panašaus tipo gimnazijos, jas stiprinsime ir gerinsime infrastruktūrą; ten, kur tokių galimybių nėra, steigsime naujas gimnazijas. Šioms gimnazijoms kelsime tikslą tapti pedagoginių ugdymo pokyčių rajonuose generatoriais ir katalizatoriais. Šių mokyklų infrastruktūra, neformaliomis veiklomis ir kitomis paslaugomis galės naudotis visi rajono mokiniai, o mentorystės centru – aplinkinių mokyklų pedagogai ir ketinantys tapti mokytojais studentai. Suformuosime konkursinę tūkstantmečio gimnazijų programą, kurią sudarys lėšos infrastruktūrai (atnaujinti arba naujai statyti), neformaliojo ugdymo plėtrai, tobulinimosi krepšelis mokytojams, konsultacijos gimnazijos vadovui“.
Sunku vertinti Tūkstantmečio gimnazijų potencialą mažinti atskirtį nežinant pačios idėjos koncepcijos. Tačiau galima pasvarstyti, kokios mokyklų tinklo struktūros priemonės padėtų sumažinti mokinių mokymosi pasiekimų atotrūkius. Kokia naudą TG galėtų duoti Lietuvos savivaldybėms? Kokia jų vieta formuojant Lietuvos regioninę politiką? Jeigu TG po atotrūkių mažinimo „priedanga“ bus siekiama tik parengti ir patvirtinti mokyklų tinklo pertvarkos bendrąjį planą ar sustiprinti pavienes gimnazijas centralizuojant švietimo paslaugas, tikėtina, kad projektas sulauks pasipriešinimo.
Kita vertus, jeigu būtų steigiamos Vyriausybei ar Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai pavaldžios gimnazijos, tai gali apriboti ir iškreipti savivaldybių galimybes efektyviai formuoti švietimo įstaigų tinklą ir atitolintų ŠMSM nuo jos pagrindinių funkcijų.
Tačiau TG projektas gali pasitarnauti kaip skatinantis mechanizmas bendrojo ugdymo kokybės ir rezultatų gerinimui. Kadangi ŠMSM turi teisę vykdyti švietimo teikėjų veiklos valstybinę priežiūrą, diskusijos dėl TG steigimo galėtų inspiruoti susitarimą dėl bendrų švietimo pažangos rodiklių mokykloms ir savivaldybėms, kurie neapsiriboja tik mokinių komplektais ir jungtinėmis klasėms, bet įvertintų ir individualius mokinių poreikius ir jų pažangą, taip pat numatytų atsiskaitymą už juos taip skatinant pažangiausius.
Svarbu pabrėžti, kad ne visi moksleivių pasiekimų rodikliai visoms savivaldybėms turėtų būti nustatyti vienodi, kadangi socialinis, ekonominis ar net kultūrinis kontekstas kiekvienoje iš jų yra gana skirtingas. Tai sudarytų prielaidas nacionalinio ir savivaldos lygmens bendrakūrai dėl švietimo. Toks projektas leistų gerąją praktiką turinčioms gimnazijoms dalintis patirtimi, žemesnius rezultatus demonstruojančios mokykloms suteiktų įvairiapusišką pagalbą švietimo kokybės gerinimui, galėtų prisidėti prie Lietuvos regioninės politikos praktinio įgyvendinimo, įgalintų savivaldybes užtikrinti ir stiprinti ugdymo kokybę atsižvelgiant į lokalius ir regioninius poreikius. Bet kad būtų sutelktos savivaldybės ir jų mokyklos, svarbu joms užtikrinti kuo didesnį autonomiškumą, leisti pačioms pasirinkti įgyvendinimo priemones, suteikiant reikalingą pagalbą ir finansavimą pokyčių įgyvendinimui.
Vyriausybės programoje teigiama, kad TG būtų skirtos ugdymo rezultatų atskirties tarp miesto ir rajono mokyklų mažinimui. Tyrimai rodo, kad mokinių pasiekimai koreliuoja su jų socialiniu, ekonominiu ir kultūriniu (SEK) kontekstu. Vadinasi, siekiant mažinti švietimo pasiekimų atotrūkius reiktų ir kitų valstybinių sektorių įsitraukimo. Padėti mokykloms turėtų būti ne tik ŠMSM, tačiau ir kitų ministerijų bei pavaldžių institucijų bendras rūpestis. Čia galima paminėti Estijos tarpsektorinio bendradarbiavimo pavyzdį, kai mokyklose, ypač esančiose kaimo vietovėse, teikiamos ne tik ugdymo, bet ir psichologinės, socialinės, sveikatos priežiūros ir kitos paslaugos, organizuojama nemokama popamokinė veikla, netgi parama sunkiau besiverčiantiems tėvams.
TG gali padėti mažinti atskirtį tarp mokyklų skatindama, kad kiekviena Lietuvos švietimo įstaiga teiktų aukščiausios kokybės ugdymo paslaugas, o kiekvienoje iš jų dirbtų motyvuoti ir profesionalūs mokytojai. Mokyklos, kurios būtų „pedagoginių ugdymo pokyčių rajonuose generatoriais ir katalizatoriais” turėtų būti dinamiškas reiškinys, būdingas visam savivaldybės mokyklų tinklui, kuriame nuolat vyktų meistriškumo ir profesionalios praktikos bei savitarpio pagalbos mainai.
Tam būtina stiprinti savivaldybių gebėjimus kurti ir koordinuoti švietimo įstaigų tinklo veiklą, kuriame stipresnės (galimai TG) būtų įpareigotos konsultuoti ir padėti pasitempti silpnesnes mokyklas.
Tokios mokyklų bendradarbiavimo tendencijos yra pastebimos įvairiose šalyse, taikomos įvairios formalios ir neformalios bendradarbiavimo formos. Daugelyje šalių, ypač JAV, Švedijoje ir Anglijoje yra paplitusi praktika jungti nepriklausomas valstybės finansuojamas mokyklas, tokias kaip akademijos, vadinamąsias čarterines (angl. charter schools) ir laisvąsias (angl. free schools) mokyklas į grupes, sudarančias federacijas ar tinklą (angl. chains), valdomą vienos savivaldos struktūros. Užsienio šalių patirtis rodo, kad mokyklų bendradarbiavimas yra taikomas kaip viena iš veiklos tobulinimo priemonių – mokyklos pačios jungiasi prie tinklų arba yra verčiamos tai daryti, jeigu jų išorinio vertinimo rezultatai nėra geri. Kai kuriose šalyse yra taikomos specialios programos, remiančios mokyklų bendradarbiavimą. Kitose valstybėse bendradarbiavimo klasterių kūrimas yra kaip alternatyva silpnesnių mokyklų uždarymui. Tokias programas galėtų palaikyti ir TG idėja.
Daugelyje užsienio šalių, tarp jų ir Estijoje, siekiant išlyginti mokinių pasiekimų lygį, yra taikomas principas, kad pradinis ir pagrindinis išsilavinimas būtų prieinamas kiekvienam vaikui, būtų kuo arčiau jo gyvenamosios vietos, tačiau gimnazijos ar licėjai galėtų būti labiau nutolę, juose sutelkiamas geriausias edukacinis potencialas kūrybingos, atsakingos ir atviros asmenybės ugdymui. Taigi, TG galėtų tapti koordinacinėmis savivaldos mokyklomis, centrais, kurie veiktų kaip mobiliosios ugdymo pagalbos komandos kitoms mokykloms, jose būtų taikomi ir vadybinės naštos suvaldymo principai: pvz. didesnei daliai mokytojų sudaryti pilną etatą ir t.t.
Vyriausybės programoje teigiama, kad tose mokyklose bus visa reikalinga šiuolaikinė švietimo infrastruktūra (STEAM laboratorijos, neformalaus ugdymo sistema, universalus dizainas), o infrastruktūra, neformaliomis veiklomis ir kitomis paslaugomis galės pasinaudoti visi rajono mokiniai, o mentorystės centru – aplinkinių mokyklų pedagogai ir mokytojais ketinantys būti studentai. Ši idėja nėra nauja, Lietuvoje yra kuriami STEAM centrai, jau įgyvendinta ir dar vykdoma daug projektų siekiant gerinti STEAM infrastruktūrą. Dabar pats laikas viską revizuoti, baigti įrengti numatytus centrus ir juos įveiklinti mokyklų tinkluose. Pagrindinė problema ne infrastruktūra, o centrų veiklos koordinavimas ir jų sklandus įveiklinimas. Taip pat paminėtina, kad daug mokyklų yra gavusios įrangą, bet mokytojams trūksta gebėjimų su ta įranga dirbti.
2017 m. Europos Komisija išleido komunikatą dėl aukštos kokybės mokymo gerai gyvenimo pradžiai užtikrinti, kuriame įvardinti keli iššūkiai visoms ES narėms. Tarp jų paminėti ir geresnių ir įtraukesnių mokyklų kūrimas, parama mokytojams ir mokyklų vadovams siekiant aukštos kokybės mokymo ir mokymosi bei mokyklinio ugdymo sistemų valdymas, kad jos taptų veiksmingesnės, teisingesnės ir efektyvesnės.
Vadinasi, įtraukesnių mokyklų kūrimu gali tapti bendradarbiaujančios mokyklos, vietos paslaugų įstaigos, bendruomenės organizacijos ir asociacijos, verslas kaip savivaldybės bendrakūros sistema, o ministerijos vaidmuo būtų sutelktas ne į kontrolę, bet į paramos suteikimą geresniems rezultatams ir švietimo kiekvienam užtikrinimą.
Dr. Barbara Stankevič yra MRU Švietimo ir mokslo politikos ir vadybos magistrantūros programos vadovė, dr. Jolanta Urbanovič, MRU Viešojo administravimo instituto profesorė, švietimo konsultantė.