Neretai galime išgirsti garsiai išsakytų nuomonių ar net pasipiktinimų dėl per švelnių ar per griežtų bausmių nuteistiesiems. Kodėl visuomenės lūkesčiai, įstatymų leidėjų valia ir teismų sprendimai ne visada sutampa?
Visuomenė dažniausiai pasisako už griežtesnių bausmių taikymą, o nustatydamas atitinkamos bausmės dydį bei bausmės skyrimo taisykles įstatymo leidėjas turi išlaikyti proporciją tarp nukentėjusiojo, visuomenės ir kaltininko interesų. Kiekviena bausmė turi būti proporcinga nusikaltimui ir nusikaltėlio asmenybei, individuali.
Pagal dabar galiojančias nuostatas suėmimas turi būti taikomas tik tokiais atvejais, kai kitaip bausti neįmanoma: visada geriau skirti alternatyvias bausmes, leidžiančias nusikaltėlį kontroliuoti laisvėje. Jei vis dėlto tenka skirti laisvės atėmimą, jo terminai neturi būti labai ilgi.
Nors teismai neretai yra kritikuojami dėl pernelyg švelnių bausmių skyrimo, statistika rodo ką kita – būtent santykinai griežtą ir vis dar į laisvės atėmimo bausmę orientuotą baudimo politiką Lietuvoje.
Galima sakyti, kad didelis įkalintų nuteistųjų skaičius tempia visuomenę į dugną, neleidžia judėti į priekį: Lietuvoje šis skaičius, tenkantis 100000 tūkstančių gyventojų, yra triskart didesnis negu vakarų Europoje, be to, mūsų šalis patenka į didžiausią kalinių skaičių turinčių visos Europos valstybių trejetuką po Rusijos ir Baltarusijos. Ko gero 50 % bausmių mūsų baudžiamajame kodekse yra susijusios su laisvės atėmimu, tad net ir teismams stengiantis skirti alternatyvias laisvės atėmimui bausmes, įkalintų nuteistųjų skaičius yra gana didelis: Lietuvoje jų apytiksliai yra per 7000.
Kita vertus, mūsų Baudžiamasis kodeksas numato pakankamai proporcingas bausmes, ir tai leidžia teismui vykdyti protingą teisingumą, taikyti visą alternatyvių priemonių arsenalą, kai padarytas nusikaltimas nėra sunkus: teismas tokiu atveju gali atleisti kaltininką nuo baudžiamosios atsakomybės ar bausmės, atidėti bausmės vykdymą, vietoj bausmės paskirti baudžiamojo poveikio priemonę.
Kodeksas orientuoja teisėją pirmiausia rinktis tarp bausmių, nesusijusių su laisvės atėmimu, suteikti šansą nusikaltėliui pasitaisyti, jei tik įmanoma. Atsakomybės griežtinimas dažniausiai neduoda laukiamo rezultato, bet labai brangiai kainuoja. Padidinti baudas iki neracionalaus dydžio nėra prasmės, nes paskyrus tokias baudas, jų niekas nemoka. Išplėtus laisvės atėmimo bausmės taikymą, netrukus ima plyšti kalėjimai, o po kiek laiko grįžusi į laisvę kalinių armija, neturėdama darbo ir praradusi socialinius ryšius, vėl daro nusikaltimus.
Moksliniais kriminologijos, sociologijos, psichologijos ir kitais tyrimais jau seniai įrodyta, kad uždarymas, laisvės atėmimas, žmogui jokio teigiamo poveikio nedaro. Kokias bausmes reikėtų skirti? Vieno atsakymo nėra. Dažni atvejai, kai skirtingi asmenys padaro tokią pačią nusikalstamą veiką, tačiau tai dar nereiškia, kad jiems turi būti paskirtos vienodos bausmės.
Teismas pirmiausia privalo įvertinti padarytos veikos pavojingumą ir, tik remdamasis įstatymo reikalavimais, paskirti bausmę. Jos skyrimas yra sudėtingas procesas, kurio metu vertinama bausmių skyrimui svarbių aplinkybių visuma. Šiam procesui labai svarbi ir bausmės paskirtis, nes parengtoji bausmė, konkretus jos dydis turi ne tik nubausti tą nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ir apriboti jo galimybę vėl nusikalsti, bet ir paveikti jį taip, kad jis laikytųsi įstatymų.
Paskirta bausme turi būti įgyvendintas teisingumo principas. Teisingumas yra teisingas baudžiamasis įstatymas, sudarantis sąlygas vienodai teisinei praktikai. Pažymėtina, kad teisingumo principo įgyvendinimas yra neatsiejamas nuo skiriamos bausmės kaltininkui proporcingumo principo.
Aurelijus Gutauskas yra Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjas, MRU profesorius