Kyla klausimas, kodėl Ūkio ministerija imsis inicijuoti Socialinio verslo įstatymą, jei, anot ministro, socialinio verslo (angl. social business) sąvoka nėra išgryninta visuomenėje.
Šių metų vasario 27 d. Ūkio ministerija išplatino pranešimą spaudai, kuriame nurodė, kad inicijuoja Socialinio verslo įstatymo rengimą. Pasak ministerijos, šis įstatymas turėtų subalansuoti iškreiptą situaciją dėl socialinių įmonių prilyginimo socialiniam verslui ir visapusiškai sureguliuoti teisinę socialinio verslo padėtį.
Ūkio ministras Mindaugas Sinkevičius pranešime taip pat pabrėžė, kad „visuomenėje iki šiol vis dar nėra išgryninta ir identifikuojama pati socialinio verslo sąvoka – ji tapatinama tik su šiuo metu Lietuvoje veikiančiomis socialinėmis įmonėmis, kurios neatitinka modernaus socialinio verslo modelio“, todėl ministerija inicijuoja įstatymo, kuris teisiškai reglamentuos socialinį verslą, rengimą.
Kyla klausimas, kodėl ministerija imsis inicijuoti Socialinio verslo įstatymą, jei socialinio verslo sąvoka nėra išgryninta visuomenėje. Kodėl ministerija neinicijuoja ankstesnio Socialinių įmonių įstatymo pakeitimo? Panašu, kad taip siekiama kuo greičiau atsikratyti sąvokos „socialinė įmonė“ (angl. social enterprise), nes pagal dabartinį galiojantį Socialinių įmonių įstatymą socialinės įmonės suprantamos kaip darbo integracijos įmonės, kurios visuomenėje sukėlė itin daug diskusijų dėl joms suteikiamos per didelės valstybės pagalbos.
Taigi naujuoju Socialinio verslo įstatymu tarsi bus bandoma atsiriboti nuo taip sukritikuotų socialinių įmonių, siekiant įtvirinti naują sąvoką – „socialinis verslas“. Tačiau dėl tokio sprendimo kyla pagrįstų abejonių... Europos komisija (EK) 2011 m. spalio 25 d. komunikate Nr. (2011) 682 „Socialinio verslo iniciatyva. Socialinėms įmonėms plėtoti palankios aplinkos kūrimas socialinių inovacijų ekonomikoje“ (toliau – Socialinio verslo iniciatyva, Komunikatas) sąvokas „socialinis verslas“ ir „socialinė įmonė“ laiko lygiavertėmis sąvokomis.
2011 m. Socialinio verslo iniciatyvoje EK socialinio verslo ir socialinės įmonės sąvoką vartoja kaip sinonimus. Socialinis verslas arba socialinė įmonė yra ta: kuris komercine veikla iš esmės siekia socialinio arba bendrojo visuomenės intereso tikslo kurio komercinei veiklai dažnai būdinga aukšto lygio socialinė inovacija; kurio pelnas paprastai reinvestuojamas į to socialinio siekio įgyvendinimą; kurio organizavimo tvarka arba nuosavybės struktūra atspindi jų misiją, paremta demokratiniais ar dalyvavimo principais arba orientuota į socialinį teisingumą.
Komunikate pateikiamas ir socialinės įmonės apibrėžimas: tai „tokia įmonė, kurios pagrindinis siekis yra socialinis poveikis, o ne pelno savininkams ar akcininkams siekimas. Ji veikia rinkoje tiekdama prekes ir paslaugas verslui įprastu ir inovatyviu būdu, tačiau perviršį pirmiausia naudoja socialiniams tikslams. Ji valdoma atsakingai ir skaidriai – įtraukiant darbuotojus, klientus ir jos komercine veikla suinteresuotas šalis“.
Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas (toliau – EESRK) pateikė nuomonę dėl šio Komunikato. EESRK rekomendavo Europos Sąjungos institucijoms nuosekliai vartoti socialinės įmonės sąvoką tiek teikiant politinius pasiūlymus, tiek komunikacijos lygmeniu. Svarbu pažymėti, jog, EESRK nuomone, socialinės įmonės sąvoka yra platesnė ir apima socialinio verslo sąvoką. Tokia pozicija atsispindi ir ES teisės aktuose, kurie reglamentuoja finansinę paramą socialiniam verslui arba socialinėms įmonėms. Pavyzdžiui, Europos Sąjungos užimtumo ir socialinių inovacijų programoje (Easi) ir reglamente dėl Europos socialinio verslumo fondų (EuSEF) vartojama sąvoka „socialinės įmonės“.
2011 m. Europos mokslininkų tinklo (EMES) valdyba, komentuodama Socialinio verslo iniciatyvą, taip pat pabrėžė, kad reikalingas terminologijos aiškumas, siekiant išvengti sąvokų „socialinis verslas“ ir „socialinė įmonė“ vartojimo netikslumų. Tai padėtų efektyviau įgyvendinti Socialinio verslo iniciatyvos tikslus ir taip padidinti jos veiksmingumą.
Tačiau iki šiol Europos Sąjungos lygiu nėra išaiškinimo, kokie yra socialinio verslo ir socialinės įmonės skiriamieji bruožai, todėl tai sukuria prielaidas šiuos terminus interpretuoti skirtingai, ypač nacionaliniu lygmeniu.
Lietuvoje tokios interpretacijos atsispindi 2015 m. balandžio 3 dieną ūkio ministro įsakymu patvirtintoje Socialinio verslo koncepcijoje. Koncepcijoje nurodoma, kad ja siekiama Lietuvoje įgyvendinti Europos Komisijos 2011 m. spalio 25 d. Komunikatą ir Europos Parlamento 2012 m. lapkričio 20 d. rezoliuciją „Socialinio verslo iniciatyva“. Koncepcijoje teigiama, kad „joje vartojamas tik terminas „socialinis verslas“, nes jis yra bendresnis, apimantis ir socialinės įmonės, kaip socialinio verslo subjekto, sampratą“.
Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad 2016 m. Europoje žymūs socialinių įmonių tyrinėtojai Defourny ir Nyssensas pristatė tyrimą apie socialinių įmonių tipus. Jie išskyrė šiuos socialinių įmonių tipus: 1) verslumo nevyriausybiniame sektoriuje organizacijos; 2) socialiniai kooperatyvai; 3) socialinis verslas; 4) viešojo sektoriaus socialinės įmonės.
Atsižvelgiant į šį Europos mokslininkų tyrimą ir į tai, kad Europos Sąjungos lygiu nėra išaiškinimo dėl socialinio verslo ir socialinės įmonės sąvokų skirtumų, kyla pagrįstų abejonių dėl Lietuvos socialinio verslo koncepcijoje pasirinktos vartoti socialinio verslo sąvokos, nes nepateikta argumentų, kodėl socialinio verslo sąvoka yra platesnė nei socialinė įmonės sąvoka.
Taip pat svarbu pažymėti, kad pasirenkant vartoti sąvoką „socialinis verslas“ gali atsirasti tam tikros painiavos, nes ši sąvoka mokslinėje literatūroje yra itin glaudžiai siejama su Muhamedo Yunuso sukurta socialinio verslo koncepcija. Pirmasis sąvoką „socialinis verslas“ sugalvojo ir pradėjo vartoti Nobelio premijos laureatas Yunusas (Yunus ir Weber, 2008).
Anot Yunuso, „Socialinis verslas yra nenuostolinga (angl. non – loss), neskirstanti dividendų bendrovė, skirta socialiniams tikslams siekti“ (Yunus, 2010). Yunusas apibrėžia socialinį verslą 7 principais: 1) verslo tikslas yra įveikti skurdą ir spręsti kitas problemas tokiose visuomenei svarbiose srityse kaip švietimas, sveikata, technologijos, aplinkosauga. Verslo tikslas yra ne pelno didinimas (maksimizavimas); 2) verslas turi būti finanasiškai ir ekonomiškai stabilus; 3) investuotojai tik atgauna tai, ką investavo. Nėra dividendų; 3) kompanijos uždirbtas pelnas lieka kompanijoje jai plėtoti ir tobulinti; 4) socialinis verslas yra draugiškas aplinkai; 5) darbuotojai gauna rinkos atlyginimą, jiems suteikiamos geresnės darbo sąlygos; 6) svarbu verslą valdyti su džiaugsmu. Ši koncepcija buvo iš esmės sukurta apibūdinti verslo modeliui, pagal kurį dėmesys sutelkiamas į prekių ir paslaugų teikimą vargingai gyvenantiems asmenims. Dažniausiai cituojamas socialinio verslo pavyzdys yra „Grameen“-„Danone“ jungtinė kompanija, kuri tiekia labai mažomis kainomis didelės maistinės vertės jogurtus nepriteklių patiriančioms gyventojų grupėms Bangladeše.
Pasak Yunuso, investuotojai negauna dividendų, pelnas yra visiškai reinvestuojamas į organizacijos socialinę misiją. Socialinis verslas gauna (uždirba) pajamas išimtinai per rinkoje parduodamas prekes bei teikiamas paslaugas, be filantropinių ar viešųjų fondų pagalbos. Yunusas nenumato galimybės socialiniam verslui taikyti mišrius gaunamų pajamų modelius, t. y. naudotis teikiamos paramos galimybėmis.
Taigi pagal Yunoso koncepciją socialinio verslo sąvoka yra suprantama pakankamai siaurai ir specifiškai. Dėl minėtų priežasčių kyla pagrįstų abejonių dėl sąvokos „socialinis verslas“ vartojimo teisės aktuose tinkamumo, todėl ministerijai prieš rengiant naująjį Socialinio verslo įstatymą vertėtų išsigryninti sąvokų „socialinė įmonė“ (angl. social enterprise) bei „socialinis verslas“ (angl. social business) reikšmes, kad vėliau būtų galima išvengti tam tikros sąvokų painiavos...
Audronė Urmanavičienė yra Mykolo Romerio universiteto Vadybos instituto doktorantė. Komentaras publikuotas portale vz.lt