Panašu, kad gerbiamieji Seimo nariai, siekdami pelnyti tam tikrų visuomenės grupių palankumą, rado „naują arkliuką“ – socialines įmones. „Neįgaliųjų getai“, „kombinatai“ – taip jie vadina Lietuvoje veikiančias neįgaliųjų socialines įmones, kurios turi įgijusios socialinės įmonės statusą pagal įstatymą.
Manytina, kad tokie politikų pasisakymai formuoja itin neigiamą ir siaurą visuomenės požiūrį į socialines įmones ir jų veiklas. Be to, vis dažniau pasigirsta komentarų, kad neįgalieji gali dirbti atviroje darbo rinkoje ir neįgaliųjų įmonės yra visai nereikalingos.
Tačiau reiktų pažymėti ir tai, kad tokie „kombinatai“ sėkmingai veikia daugelyje kitų Europos šalių (Italija, Danija, Prancūzija, Lenkija, Švedija ir t.t.) bei yra pripažįstama jų teikiama nauda visuomenei: didina socialiai naudingų prekių gamybą, paslaugų prieinamumą ir mažina skurdą.
Neįgaliųjų socialinės įmonės yra priskiriamos darbo integracijos socialinių įmonių kategorijai. Darbo integracijos socialinės įmonės (angl. WISE) yra vienas pagrindinių vyraujančių socialinių įmonių modelių visoje Europoje (pripažįstamos ir kitos socialinių įmonių veiklos formos, t.y. jos gali būti steigiamos, pavyzdžiui, vietos bendruomenės vystymuisi, aplinkos apsaugai, kultūros plėtrai, etiškam finansų naudojimui skatinti, socialinėms paslaugoms teikti ir pan.).
Pagrindinis darbo integracijos socialinės įmonės tikslas – padėti integruoti atskirtį patiriančius tikslinių grupių asmenis į darbą per gamybinę veiklą, tarp jų ir neįgaliuosius. Dirbant tokiose socialinėse įmonėse įgyjama tam tikrų darbinių įgūdžių, žinių, pasitikėjimo savo gebėjimais, po tokios darbinės patirties asmenys lengviau integruojasi į atvirą darbo rinką. Tačiau, atkreiptinas dėmesys, kad kitose valstybėse, priešingai nei Lietuvoje, šios įmonės netapo valstybės teikiama parama „mintančiais parazitais“.
Tokiose įmonėse didelis dėmesys skiriamas ne pelno siekimui, o darbuotojų poreikiams ir jų įtraukimui į įmonės sprendimų priėmimo ir valdymo procesus, be to, patys neįgalieji, jų šeimų nariai dažnai ir yra steigėjai tokių įmonių.
Tam svarbią įtaką padarė tai, kad tose valstybėse apibrėžiant ir nustatant, kas yra socialinė įmonė, buvo remiamasi Europos mokslininkų tinklo „EMES“, kuris vykdo tyrimus socialinių įmonių srityje daugiau nei dešimt metų, pateiktais „idealios“ socialinės įmonės kriterijais: jos turi kurti naudą visuomenei ar tikslinėms asmenų grupėms, tokia įmonė – tai piliečių iniciatyvos rezultatas, neskirsto arba limituotai skirsto pelną, į sprendimų priėmimo procesą įtraukia darbuotojus, savanorius, programų dalyvius, klientus, vykdo ekonominę veiklą.
Socialinės įmonės, net jei ir plačiai naudoja savanorišką darbą, turi įsteigusios mokamo darbo vietas, pasižymi dideliu autonomiškumu, patiria ekonominę riziką, yra atviros įvairių suinteresuotų šalių dalyvavimui. Šie kriterijai plačiai palaikomi ir kitų mokslininkų, pagal juos sukurti keleto šalių teisės aktai, kuriais siekiama reglamentuoti galimas socialinių įmonių formas, parengta Europos Sąjungos socialinio verslo iniciatyva ir pan.
Deja, Lietuvoje šie kriterijai nėra plačiai žinomi ir taikomi, todėl susiformavo šių kriterijų neatitinkanti itin siaura socialinės įmonės samprata. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, kyla pagrįstas klausimas, ar neįgaliųjų darbo integracijos socialinės įmonės tikrai Lietuvoje yra nebereikalingos ir reiktų jų išvis atsisakyti? O galbūt užtektų parengti Socialinių įmonių pertvarką, remiantis Europos mokslininkų atliktais tyrimais apie socialines įmones, taikyti jų vykdomai veiklai tam tikrus kriterijus ir pan.? Nes vis dėlto egzistuoja nemažai abejonių, jog daugelis neįgaliųjų, ypač turinčių sunkią negalią, sugebės konkuruoti atviroje darbo rinkoje su kitais darbuotojais, o darbdaviai lauks jų „išskėstomis rankomis“...
Audronė Urmanavičienė yra Mykolo Romerio universiteto Vadybos instituto doktorantė. Komentaras publikuotas portale 15 min.lt