Visi mes vienaip ar kitaip siekiame gero gyvenimo... Kas tai yra, turbūt būtų sunku apibrėžti, tačiau dabartinė mūsų visuomenė dėl įsivaizduojamo gero gyvenimo itin pataikauja kapitalistinėms įmonėms, verslininkams, technologijų kūrėjams, kurie mums kuria, o gal dar tik sukurs menamą geresnį gyvenimą. Šiuolaikinis kapitalizmas mus puikiai išmokė naudotis tam tikromis savo teisėmis – nuosavybės, kitomis daiktinėmis bei vartotojo teisėmis ir t. t. Iš to išsivystė poreikis kaupti, dažnai norime pirkti daugiau daiktų, įgyti daugiau nekilnojamojo turto, negu mums iš tikrųjų reikia.

 

Taip pat nė nepastebėjome, kaip atsiskyrėme nuo gamtos, pradėjome svajoti, kaip gyvensime mieste, daugiabučio „dėžutėje“, nors bankams mokame didžiules paskolas ir nematome kieme vaikštinėjančių gandrų, dažniausiai visą dieną praleidžiame biuruose, mums, žmonėms, nenatūralioje aplinkoje, o gamtą geriausiu atveju matome filmuose ar aplankę močiutę, kuri kol kas vis dar gyvena kaime...

 

Nepastebėjome ir to, kaip atsirado begalinis noras pirmauti technologijų srityje. Valstybė ir mokslo institucijos skatina technologijų vystymąsi, tačiau jiems visai nerūpi dvasinis ar koks nors kitoks visuomenės tobulėjimas ar vystymasis, remiami startuoliai, technologinės inovacijos, rankomis plojama, kai atidaroma gamykla po gamyklos, nes juk tai technologinė visuomenės pažanga, sukurtos darbo vietos ir, žinoma, geras gyvenimas žmogui...

Kyla retorinis klausimas: kur mus veda toks geras gyvenimas? Eduardo Gudynas, Pietų Amerikos mokslininkas, pabrėžia, kad geras gyvenimas (isp. k. Buen Vivir) yra gyvenimas harmonijoje su kitais žmonėmis ir gamta. Žmonės nėra Žemės ir jos išteklių savininkai, jie yra tik valdytojai. Gamtos kapitalas yra svarbiausias, o ne žmonių kaupiamas. Pietų Amerikoje susiformavo Buen Vivir teorija, pagrįsta įsitikinimu, kad tikroji gerovė patiriama tik esant bendruomenės dalimi. Bendruomenės gėris yra didesnis nei individo. Bendruomenė suprantama plačiąja prasme: gamta, augalai, gyvūnai ir Žemė.

 

Gamta reikia rūpintis, ją dera gerbti kaip vertingą bendruomenės dalį. Žemė negali priklausyti; ji turi būti gerbiama ir saugoma. Bendruomenės turi plėtoti savo gebėjimus ir praturtinti savo žinias, nekenkdamos žmonių sveikatai ar aplinkai. Žmonės yra gamtos dalis, o jų gyvenimo kokybė priklauso nuo visų gyvųjų dalykų, kurie su žmonėmis dalijasi šia planeta. Kodėl Buen Vivir atsirado Lotynų Amerikoje? Ogi dėl to, kad valdžia, kooperatyvinės įmonės ir plėtros bankai pradėjo įgyvendinti gamtai akivaizdžiai žalingus, bendruomenės interesų neatitinkančius projektus, pavyzdžiui, naftos gavybą Amazonės miškuose Ekvadore, intensyvią ličio kasybą Bolivijoje.

 

Šie plėtros projektai turėjo padidinti Lotynų Amerikos šalių gerovę, tačiau iš tiesų buvo išnaudoti ir naikinami turimi ištekliai ir padidėjo skurdas. Pavyzdys – visame pasaulyje žinomas bendrovės Chevron vykdytos veiklos atogrąžų miškuose atvejis, kai bendrovė išleido daugiau nei 18 mlrd. galonų toksinių nuotekų ir dėl to vietos gyventojai buvo priversti ištverti įvairias ligas. Taigi Ekvadore ir Bolivijoje kilo visuomenės pasipriešinimas kapitalistinių įmonių įtakai, pasireiškęs Buen Vivir teorijos įsigalėjimu. Buen Vivir idėjos netgi buvo įtvirtintos 2008 m. Ekvadoro konstitucijoje. Buen Vivir suteiktas teisinis pagrindas.

 

Ekvadoro konstitucijoje įtvirtintos ir gamtos teisės. 71 straipsnyje rašoma: „Gamta, arba Pacha Mama“, kurioje gyvenimas nuolat atsinaujina ir vyksta, turi teisę į visišką pagarbą savo egzistavimui, gyvavimo ciklams, struktūroms, funkcijoms, taip pat evoliuciniams procesams išlaikyti ir atgaivinti. Bolivijoje 2010 m. priimtas Motinos teisių įstatymas, kuris pripažįsta septynias Motinos Žemės teises: į gyvybę; į gyvenimo įvairovę; į vandenį; į švarų orą; į pusiausvyrą; į atkūrimą; į gyvenimą be taršos. Abiejose šalyse individai ir grupės gali imtis veiksmų kreipdamiesi į teismą, siekdami apginti pažeistas gamtos teises. Gaila, tačiau Buen Vivir taip ir liko šiose šalyse tik idėjos, o ne įgyvendinti įstatymai, nes valstybės neapgynė savo žmonių nuo užsienio kapitalistinių įmonių interesų...

Per pastaruosius metus Ekvadoro ir Bolivijos valdžia priėmė sprendimus padidinti iš naftos gavybos korporacijų gaunamas pajamas, išleido dekretus, kuriais didinami pelno mokesčiai, kuriuos šios moka valstybėms.

 

Be to, Ekvadoras gavo daugiau kaip 10 milijardų JAV dolerių paskolų iš Kinijos bankų mainais į teisę išgauti naftą, vyriausybė sudarė naujus sandorius su Kinijos bendrovėmis dėl gręžinių Amazonės atogrąžų miškų Yasuni nacionaliniame parke. Be to, Ekvadoro vyriausybė pradėjo susidorojimą su pilietinės visuomenės įsteigtomis organizacijomis, pavyzdžiui, priėmė sprendimą nutraukti nevyriausybinės organizacijos „Acción Ecológica“ veiklą, kuri 30 metų siekė ginti žemės teises ir apsaugoti Amazonės miškus nuo aplinkos blogėjimo: ji apkaltino šią organizaciją žiniasklaidoje smurtinių protestų organizavimu, sutrikusia veikla ir t. t.

 

Nepaisant to, Buen Vivir suformuotos idėjos plačiai skverbiasi ir į kitus žemynus, kultūras, bendruomenes. Buen Vivir teorija gali būti interpretuojama skirtingai, atsižvelgiant į atskirus kiekvienos bendruomenės poreikius.

Pasak E. Gudyno, Buen Vivir nereiškia, kad turime grįžti į pirmykštę bendruomenę ar nesinaudoti technologijomis. Anaiptol, technologijos turi būti naudojamos, bet tik tiek, kiek to reikia, o gamtos ištekliai ir gamybos būdai turi būti orientuoti į vietos ar regiono poreikius ir neturėtų būti naudojami kapitalui kaupti, pasaulio rinkos poreikiams tenkinti. Buen Vivir labai priklauso nuo bendruomenės sanglaudos, harmonijos su gamta stiprinimo ir vietos suverenumo išlaikymo. Iš esmės tai mums leidžia pamatyti pasaulį kitaip. Tai gal jau ir mums, kol dar ne per vėlu, atėjo metas į pasaulį pažvelgti kitaip ir siekti kitokio gero gyvenimo?