Solidarumo ekonomikos šaknų galime ieškoti Lotynų Amerikoje. XX a. 9-ajame dešimtmetyje Brazilija patyrė ekonominę krizę, kurią sukėlė kapitalistinės rinkos liberalizavimas. Po kilusio nuosmukio daug įmonių bankrutavo, ir nedarbo lygis padidėjo. Daugumai gyventojų teko patirti skurdą, valstybė nesirūpino asmenimis, atsidūrusiais ekonominėje atskirtyje, ir tai privertė daugybę bendruomenių ieškoti ir naudoti savarankiškų, lokaliai orientuotų pagrindinių poreikių tenkinimo būdų.
Tai buvo tokios iniciatyvos kaip darbuotojų ir gamintojų kooperatyvai, kaimynystės ir bendruomenių asociacijos, kredito unijos, kolektyvinės virtuvės bedarbių ar savitarpio pagalbos organizacijos ir pan.
Viena plačiausiai žinomų iniciatyvų – Brazilijos gyventojų rajono bendruomenės „Palmeiras“ iniciatyva – Palmos bendruomenės bankas. Jo tikslas – užtikrinti mikrokreditus vietinei gamybai ir vartojimui mažomis palūkanų normomis ir nereikalauti papildomos registracijos, pajamų įrodymo ar garanto (pavyzdžiui, kaimynai užtikrina, kad skolininkas patikimas). Tikslas – suteikti prieigą prie banko paslaugų skurdesniems gyventojams, kurie apskritai neturėtų prieigos prie jų tradiciniuose bankuose dėl jau turimos kredito istorijos ar mažų pajamų ir kitų banko reguliavimo taisyklių.
Šis bendruomenės bankas yra išleidęs socialinę, vietinę valiutą (angl. social currency) palma. Ji cirkuliuoja, tiesa, tik tik Palmos bendruomenės rajone, kartu su Brazilijos nacionaline valiuta. Bankas leidžia paimti mažas paskolas ir nacionaline, ir socialine valiuta. Vienas vienetas vietinės valiutos yra lygus vienam vienetui nacionalinės valiutos, abi valiutos gali būti naudojamos laisvai.
Vietos prekybininkams ir vartotojams teikiama paskata naudotis vietine valiuta palma suteikiant tam tikrų nuolaidų jų vartotojams. Socialinės valiutos tikslas yra padaryti taip, kad socialiniai pinigai cirkuliuotų bendruomenėje, išplečiant vietinių paslaugų galią ir siekiant gerinti bendruomenės gerovę, skatinti tiek įdarbinimą, tiek pajamas. Socialinė valiuta tapo esminiu bendruomenių bankų strategijų komponentu. Kreditai gali padėti ekonomikai augti.
Vietinė valiuta užtikrina, kad gerovė būtų kuriama pačios bendruomenės. Šis solidarumo finansavimas taip pat steigia parduotuves, kuriose vietos gamintojai gali parodyti ir parduoti savo prekes. Be to, parduotuvėse galima atsiskaityti palmos valiuta. Ši iniciatyva leidžia išgirsti balsą tų, kurie yra dažniausiai atskirti dėl galios santykių ir ekonomikoje vyraujančios logikos, moterų, mažų gamintojų, mažesnes pajamas turinčiųjų ir pan.
Suprantama, Europa yra visai kas kita nei Pietų Amerika, t. y. žemynas, turintis skirtingas kultūras, kalbas ir ekonomiką. Tačiau 2008 m. ištikus finansinei krizei, daugelis Europos šalių susidūrė su didžiulėmis problemomis: bankų žlugimu, finansinėmis skolomis, įmonių bankrotais, dideliu nedarbu ir pan. Europoje solidarumo ekonomika ypač suklestėjo šios krizės laikotarpiu, sparčiai kūrėsi naujų formų kooperatyvai, asociacijos, vienijančios tam tikrus narius (tiek formalios, tiek neformalios), bendruomenių vystomos kredito unijos, miesto ir bendruomeniniai daržai, sąžininga prekybos (angl. fair trade), parduotuvės ir projektai, šeimos ir tradiciniai ūkiai, vietiniai maisto turgūs, savarankiškos mokyklos, laiko bankai (angl. time banks) ir pan.
Pavyzdžiui, po Graikiją sukrėtusios krizės joje itin suklestėjo laiko bankai. „Time Bank“ yra paslaugų ir žinių mainų tinklas. Pavyzdžiui, nariams leidžiama rinkti kreditus, siūlant valandą savo teikiamų paslaugų klientams, kuriems reikia šių paslaugų. Vienos valandos ispanų pamoka prilyginama vienos valandos auklės priežiūrai arba vienos valandos vizitas pas gydytoją yra lygus vienai valandai savigynos pamokos. „Time Bank“ suteikė galimybę patenkinti poreikius, veikti kolektyviai ir padėti žmonėms būti stipriems ir nepriklausomiems. „Time Bank“ Atėnuose visi dirba savanoriškai ir kartu demokratiškai priima sprendimus.
Nėra hierarchijos, o jų asamblėja atvira visiems, norintiems dalyvauti ir priimti sprendimus. Jie nesusaistyti jokiais santykiais su valstybe ar kitomis valdžios institucijomis dažniausiai todėl, kad nori būti nepriklausomi ir laisvi. Svarbi Pietų Europos šalių išmokta pamoka – bendradarbiauti, ir tuomet krizė gali tapti realia galimybe įsitraukti ir dalyvauti didesniam skaičiui žmonių, kuriant kitokią ekonomiką, orientuotą į individų ir bendruomenių poreikius, o ne tik tenkinančią pelno siekiančių asmenų godumą ir jų privačius interesus.
Galima manyti, kad tik skurdas ir ekonominės krizės verčia visuomenę prisidėti prie solidarumo ekonomikos iniciatyvų. Tačiau, kaip matyti iš vėlesnių tendencijų kitose pasaulio šalyse, pavyzdžiui, Kanadoje, Vakarų Europos šalyse, solidarumo ekonomikos koncepcijai labai padėjo vystytis didėjantis visuomenės nepasitenkinimas vyraujančia kapitalistine ekonomine sistema. Nepasitenkinimą sukėlė su kapitalizmu susijusios problemos: mažėjantys riboti gamtiniai ištekliai, aplinkos tarša, didėjanti socialinė nelygybė, vartotojiškos visuomenės augimas ir pan.
Tai verčia žmones ieškoti naujų būdų, kaip sukurti pragyvenimo šaltinius ir teikti paslaugas. Taigi bendruomenių solidarumo judėjimai skatino bendruomenių ekonominių projektų plėtrą visame pasaulyje kaip pagrindines kapitalistų didėjančios globalizacijos, taip pat ir valstybės socializmo alternatyvas. Solidarumo ekonomika nėra atskiras ekonomikos sektorius, tai bendras požiūris, apimantis iniciatyvas daugelyje ekonomikos sektorių. Šis požiūris grindžiamas teisingumo, abipusiškumo, solidarumo, autonomijos ir demokratiškumo principais.
Vienas pagrindinių tokio tipo iniciatyvų bruožų yra dalyvaujamoji demokratija, paremta piliečių dalyvavimu priimant politinius sprendimus. Taip pat svarbi ekonominė demokratija, grindžiama žmonių gebėjimu priimti sprendimus, susijusius su jais kaip su darbuotojais, vartotojais, gamintojais, pelno paskirstymu, investavimu ir pan. Solidarumo ekonomika – tai paieška naujų būdų, kaip kurti bendradarbiavimą, o ne konkurenciją. Tai skatina mainus – dalijimąsi žiniomis, prekėmis, paslaugomis, laiku ir informacija. Asmenys, įsitraukę į tokius judėjimus, yra ne tik vartotojai, jie supranta, kad gamyboje jie vaidina aktyvų vaidmenį ir yra susiję su gamintojais.
Jie įgalina išnaudoti galimybes organizuoti ekonomiką kitokiu būdu. Siekia perorientuoti ir priversti valstybę, politiką, prekybą, gamybą, vartojimą, investicijas, pinigus ir finansus tarnauti žmonių ir planetos gerovei.
Kyla klausimas, ar mūsų visuomenėje gali veikti solidarumo ekonomikos iniciatyvos? Suprantama, kad, ilgą laiką gyvenę komunizmo santvarkoje, mūsų piliečiai idealizuoja kapitalizmą, nes pagaliau galima turėti savo verslą, užsidirbti sau „milijonų“ ir pan. Tačiau nedaugelis pastebi, kad kapitalizmas „išvijo“ tokias sąvokas kaip „bendradarbiavimas“ ir „kolektyvizmas“, „savitarpio pagalba“.
Daugelis kapitalistų dangstosi socialinės atsakomybės idėjomis, savanaudiškumas priverčia ieškoti pelno absoliučiai visur, neatsižvelgiant į žalą, kuri bus padaryta kitiems žmonėms, bendruomenėms, tautoms ir planetai. Tačiau panašu, kad visuomenei tai nė motais, jie tiesiog išalkę „vartojimo“. Tačiau kas mus palaikys ir išlaikys, kai technologijų ir paslaugų centrai, gamyklos bus uždaromi, kai kils stichinės nelaimės arba tiesiog neužteks mūsų gaunamo darbo užmokesčio pragyventi? Kitų šalių patirtis rodo, kad tiek dėl rinkos, tiek dėl valstybės trūkumų mes dažnai išgyvename tik dėl savarankiškai organizuojamų savitarpio pagalbos santykių, bendradarbiavimo ir bendruomenės. Taigi, ko gero, norint pamatyti Lietuvoje solidarumo ekonomikos iniciatyvų apraiškas, teks laukti krizės...
Audronė Urmanavičienė yra Mykolo Romerio universiteto Vadybos instituto doktorantė. Straipsnis publikuotas portale bernardinai.lt