Socialinių įmonių kuriama nauda pripažįstama visame pasaulyje. Vienas žymiausių Europos socialinių įmonių tyrėjų Carlo Borzaga išskiria šiuos pagrindinius socialinių įmonių privalumus: jos didina socialiai naudingų prekių gamybą, paslaugų prieinamumą ir mažina skurdą. Be to, jos turi didelį teigiamą išorinį poveikį: didina vietos bendruomenės gerovę, socialinį kapitalą ir sprendžia atskirties problemas. Padeda didinti užimtumo lygį, nes siūlo darbą tiems, kurie patiria sunkumų darbo rinkoje. Kaip socialinio kapitalo vystymą, socialinės įmonės skatina savanorišką darbą, pasitikėjimą ir bendradarbiavimą, stiprina ryšius ir socialinę sanglaudą. Galiausiai santykiai su vietos bendruomene stiprina sąžiningumo principus, kolektyvinius veiksmus ir altruistinį elgesį, kuris taip pat turi įtakos mažinant socialinę atskirtį.
Tačiau šiuo metu dėl aktyvios Socialinių įmonių įstatymo kritikos Lietuvoje formuojamas neigiamas ir siauras visuomenės bei valdžios požiūris į socialinės įmonės sampratą. Todėl į Europoje vyraujančią socialinių įmonių koncepciją reikia pažvelgti plačiau. Per pastarąjį dešimtmetį, kai pasirodė gausybė mokslinės literatūros šia tema, tokių mokslininkų kaip Defourny, Nyssenso, Borzagos dėka socialinių įmonių koncepcija pasklido ne tik Europoje, bet ir JAV, Rytų Azijoje, Lotynų Amerikoje ir kituose pasaulio regionuose.
Pirmosios socialinių įmonių koncepcijos užuomazgos buvo aptiktos Italijoje apie 1980 metus, kai buvo pradėtos kurti kitokios nei tuometinės organizacijos įmonės. Naujai įkurtose įmonėse dirbo samdomi darbuotojai, savanoriai ar organizacijai padedantys asmenys. 1991 metais Italijoje buvo teisiškai įtvirtinti „socialinio solidarumo kooperatyvai“, kurie vėliau buvo pavadinti „socialiniais kooperatyvais“. Veikė du šių kooperatyvų tipai: A tipo – teikiantys socialines, sveikatos ir švietimo paslaugas; B tipo – bandantys integruoti į darbo rinką socialinę atskirtį patiriančius asmenis.
Netrukus Italijos pavyzdžiu pasekė ir kitos šalys, tokios kaip Jungtinė Karalystė, Prancūzija, Belgija. Jos taip pat pradėjo steigti panašios paskirties socialines organizacijas. Socialinių įmonių plėtra šiose šalyse vyko gana sparčiai, nes jas finansiškai rėmė ir pačios valstybės. Prancūzijoje, Portugalijoje, Ispanijoje ir Graikijoje pagrindinės įtvirtintos socialinių įmonių teisinės formos – kooperatyvai ir asociacijos. Belgija, Jungtinė Karalystė ir Italija pasirinko platesnius modelius socialinėms įmonėms funkcionuoti. Pavyzdžiui, Prancūzijos ir Italijos socialinių įmonių teisinės formos gali būti apibrėžiamos kaip „kelių suinteresuotųjų šalių formos“ (angl. multi-stakeholder forms).
Tokios formos leidžia skirtingoms suinteresuotoms šalims (darbuotojams, vartotojams, savanoriams) dirbti kartu, siekiant įgyvendinti tam tikrus socialinius tikslus. Italijos socialinių įmonių įstatymas leidžia steigti įvairių teisinių formų socialines įmones ir gali būti taikomas įvairių tipų organizacijoms (ne tik kooperatyvams ir pelno nesiekiančioms organizacijoms, bet ir investuotojų valdomoms organizacijoms), jeigu nustatytas aiškus socialinis tikslas ir tokios organizacijos veikla nėra skirta nariams praturtėti.
Atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvoje susiformavo itin siaura socialinės įmonės samprata, pagal kurią socialinės įmonės yra sutapatinamos tik su neįgaliųjų darbo integracijos socialinėmis įmonėmis. Tokios socialinės įmonės sampratos susiformavimą lėmė tai, kad nuo 1990 metų vienas pagrindinių socialinių įmonių tipų – darbo integracijos socialinės įmonės (angl. WISE) – buvo vyraujantis visoje Europoje. Pagrindinis tokios socialinės įmonės tikslas – padėti integruoti atskirtį patiriančius tikslinių grupių asmenis į darbą per gamybinę veiklą (Nyssens, 2006). Tai leido daugelyje šalių susiformuoti socialinių įmonių sampratai, pagal kurią jos yra sutapatinamos su įdarbinimo kūrimo iniciatyvomis. Be to, Europos valstybių politika aktyviai rėmė darbo integracijos įmonių kūrimą, skiriant tam tikras subsidijas tikslinėms grupėms priklausantiems asmenims įdarbinti.
Lietuvoje jau 2004 m. priimtas Socialinių įmonių įstatymas, kuriuo vadovaujantis buvo remiama tik vienos formos – neįgaliųjų darbo integracijos socialinė įmonė. Tačiau, anot Defourny, Nyssenso, socialinių įmonių veiklos formos yra daug platesnio spektro, jos gali būti steigiamos ne tik darbo integracijai, bet ir, pavyzdžiui, vietos bendruomenės vystymuisi, aplinkos apsaugai, kultūros plėtrai, etiškam finansų naudojimui skatinti, socialinėms paslaugoms teikti ir pan. Taigi socialinės įmonės samprata turėtų būti daug platesnė, apimti ne tik darbo integracijos socialines įmones.
Dėl kultūrinių, politinių skirtumų Europos šalyse vienodos socialinės įmonės sampratos nėra. Europos mokslininkų tinklas (EMES) pateikė kriterijus, apibūdinančius „idealų“ socialinės įmonės tipą. Šie kriterijai plačiai palaikomi ir kitų mokslininkų, pagal juos sukurti keletas teisės aktų, kuriais siekiama reglamentuoti galimas socialinių įmonių formas, parengta Europos Sąjungos socialinio verslo inciatyva.
1. Socialinės įmonės tikslas – nauda visuomenei. Šiuo atžvilgiu socialinių įmonių tikslai visuomet yra svarbesni už individualius įmonių savininkų, vadovų ar darbuotojų interesus ir naudingi kolektyvui.
2. Socialinė įmonė pasižymi pelno neskirstymu arba limituotu uždirbto pelno paskirstymu. Dažniausiai socialinės įmonės pagal savo juridinį statusą yra pelno nesiekiančios įmonės. Tačiau dalis pelningai veikiančių socialinių įmonių pelną gali tinkamai paskirstyti. Socialinėse įmonėse pelnas yra investuojamas į socialinės integracijos projektus. Jis atitenka kitiems socialiai atskirtiems asmenims. Pelną socialinės įmonės gali investuoti į savo darbuotojų, atskirtyje esančių asmenų socialinių poreikių tenkinimą: individualius mokymus, socialines ir psichologines konsultacijas, socialinių ir bendrųjų asmens įgūdžių stiprinimą.
3. Socialinėje įmonėje sprendimai priimami neatsižvelgiant į nuosavybės teises. Priimant sprendimus dalyvauja įmonės darbuotojai, praktikos vadovai, savanoriai, taip pat socialinės, profesinės integracijos programų dalyviai bei įmonės klientai. Suinteresuoti asmenys demokratiškai išrenka savo atstovus ir šie dalyvauja įmonės sprendimų priėmimo procese.
4. Socialinė įmonė vykdo ekonominę veiklą. Dažniausiai įmonių veikla yra susijusi su gamyba, prekyba arba atviroje rinkoje teikiamomis paslaugomis.
5. Socialinėje įmonėje integruojamas mokamas darbas. Visos socialinės įmonės, net jei ir plačiai naudoja savanorišką darbą, turi įsteigusios mokamo darbo vietas.
6. Socialinė įmonė pasižymi dideliu autonomiškumu. Europos Sąjungoje socialinės įmonės yra nepriklausomos, todėl bendruomenės, visuomenės grupės (jų atstovai), kurie sukūrė šias įmones, priima visus su įmonės strategine ir praktine veikla susijusius sprendimus.
7. Socialinės įmonės veikla patiria ekonominę riziką. Finansinė gerovė ir išlikimas tiesiogiai priklauso nuo įmonės darbuotojų gebėjimo produktyviai dirbti ir siekti finansinio stabilumo, pajamų ir išlaidų balanso. Veikdamos atviroje rinkoje, šios įmonės ir jų steigėjai prisiima ekonominę riziką, turinčią tiesioginę įtaką jų veiklai.
8. Socialinė įmonė yra piliečių iniciatyvos rezultatas. Dažniausiai tokias įmones steigia bendruomenės, socialinės srities darbuotojai (socialiniai darbuotojai, nevyriausybinių organizacijų vadybininkai ir pan.), taip pat tikslinei grupei atstovaujantys žmonės, jų artimieji (neįgaliųjų tėvai, ilgalaikiai bedarbiai ir pan.).
9. Socialinė įmonė yra atvira įvairių šalių dalyvavimui. Atstovavimas ir dalyvavimas vartotojų ar klientų įmonės veikloje, įvairių suinteresuotų asmenų įtaka sprendimų priėmimo ir valdymo procese dažnai yra svarbios ypatybės apibūdinant socialinių įmonių. Šie kriterijai nėra susiję su konkrečia nacionaline teisine sistema arba konkrečiomis teisinėmis formomis. Socialinė įmonė suprantama kaip naujas, savarankiškas juridinis asmuo, kuris skiriasi nuo tradicinių pelno nesiekiančių organizacijų, nes užsiima gamybinėmis veiklomis pagal verslo kriterijus. Kitaip nei įprastos įmonės, socialinės įmonės siekia aiškaus socialinio tikslo.
Tai reiškia, kad jos gamina prekes ir teikia paslaugas, sukuriančias tiesioginę naudą visai bendruomenei arba konkrečioms socialiai pažeidžiamų asmenų grupėms. Anot mokslinikų tinklo EMES, socialinėms įmonėms taip pat būdinga išteklių „hibridizacija“, t. y. socialinės įmonės derina skirtingus pajamų šaltinius – pajamas, gautas iš prekių ar paslaugų pardavimų, viešąsias subsidijas, privačias dotacijas, naudojasi žmogiškaisiais savanorystės ištekliais ir pan.
Pažymėtina, kad mokslinėje literatūroje taip pat pabrėžiama suinteresuotų šalių (darbuotojų, savanorių, vartotojų) įtraukimo į sprendimų priėmimo procesą svarba, nes taip įmonė gali sumažinti savo kaštus, atrasti būdus prieiti prie naujų išteklių ir pan., be to, kai kurias paslaugas įmonės turėtų teikti nemokamai arba mažesnėmis kainomis asmenims, kurie neišgali jų įsigyti. Visiškas arba dalinis pelno paskirstymo apribojimas laikytinas vienu iš pagrindinių aspektų, kuo ji skiriasi nuo tradicinio pelno siekiančių organizacijų, t. y. tokiu atveju jis skiriamas naujiems socialiniams projektams įgyvendinti, visuomenės pažeidžiamoms grupėms remti, atskirtį patiriančių darbuotojų socialiniams poreikiams tenkinti. Tokie įmonės veiksmai padeda sukurti ir stiprinti suinteresuotų šalių tarpusavio pasitikėjimą.
Lietuvoje socialinės įmonės apibrėžimas pagal dabartinį teisinį reglamentavimą neatitinka idealaus socialinės įmonės tipo. Tačiau dėl dabartinio ydingo reglamentavimo socialinės įmonės koncepcijos nereiktų vertinti kaip „visuotinio“ blogio, nes Europos mokslininkų tyrimai, vykdomi daugiau nei 10 metų, apie socialines įmones ir jų veiklą visoje Europoje patvirtinto, kad šios organizacijos nėra „vienadienės“ , sugeba per savo teikiamas prekes ar paslaugas teikti naudą bendruomenei ar tam tikrai visuomenės grupei, didindamos socialinį kapitalą ir spręsdamos atskirties problemas. Lietuvoje, deja, konstruojama netinkama, t. y. per siaura, Europos mokslininkų tyrimais nepagrįsta socialinės įmonės samprata...
Audronė Urmanavičienė yra MRU Vadybos mokslo krypties doktorantė.
Komentaras publikuotas portale bernardinai.lt