Audra Balundė Mykolo Romerio universiteto ir Nyderlandų Groningeno universiteto psichologijos mokslų doktorantė bei Aplinkos psichologijos tyrimų centro mokslininkė (MRU), sako, kad vis daugiau paaugliško amžiaus jaunuolių visame pasaulyje įsitraukia į aplinkos saugojimą ir tausojimą, tačiau norint paskatinti Lietuvos paauglius labiau tausoti aplinką reikalingi nuoseklūs pokyčiai ugdymo sistemoje.

Jauni, paaugliško amžiaus žmonės vis aktyviau visame pasaulyje įsitraukia į aplinkos saugojimo judėjimus. Tai turbūt naujas socialinis reiškinys?

Taip, tai yra sąlyginai naujas reiškinys, pagreitį įgavęs 2018-2019 m., kai milijonai jaunuolių visame pasaulyje išėjo į gatves reikalaudami spręsti ekologinės krizės padarinius. Tačiau toks aktyvumas nekelia nuostabos, nes šiandien jaunuoliai gali rasti pakankamai patikimos infomacijos apie ekologinę krizę socialinėse medijose, ir ta informacija iš ties nėra džiugininti. Šių dienų paaugliai patiria visiškai naują iššūkį, kurio ankstesnės kartos Lietuvoje ir pasaulyje iš esmės nėra patyrusios. Tai yra poreikis keisti savo elgesį į labiau draugišką aplinkai ir prisidėti prie ekologinės krizės švelninimo.

Prestižinės mokslo ir nevyriausybinės aplinkosaugos organizacijos pripažįsta, kad pasaulyje yra susidariusi ekologinės krizės situacija – klimato kaita, vandens išteklių tarša plastiku ir pramonės atliekomis, oro tarša išmetamomis automobilių dujomis bei netvarios energetikos atliekomis. Ekologinės krizės indikatorius yra ir masinis gyvybės rūšių nykimas bei ekologinės pusiausvyros sutrikimas atsiradęs dėl netinkamos žmogaus veiklos, tokios kaip miškų kirtimas, netvarus išteklių vartojimas ir pan. Su šiais padariniais susiduria, apie juos girdi, skaito, mato vis daugiau paaugliško amžiaus jaunuolių, todėl ir tikėtina kyla natūralus poreikis kažko imtis.

 

Greta išties šiandien yra aplinkosauginio aktyvizmo žvaigždė, tačiau nereikėtų pamiršti, kad dar prieš randantis Gretos fenomenui, buvo aplinkos išsaugojimo aktyvistų, paauglių ir jaunuolių tarpe. Kai kuriems iš jų net pavyko pasiekti pokyčių įstatymuose savo šalyse. Pavyzdžiui, Ridhima Pandey (Indija), Kaluki Paul Mutuku (Kenija), Varshini Prakash (JAV) ir kt. Tačiau tenka pripažinti, kad nei vienam iš jų nepavyko taip žaibiškai „užkrėsti“ bendraamžių visame pasaulyje, aplinkosaugos idėjomis. Gretos fenomenas iš esmės galėtų būti paaiškinamas tuo, kad paauglystėje yra svarbi draugų ar panašaus amžiaus žmonių nuomonė.

O Greta aplinkos saugojimo žinutę komunikavo paprasta, bendraamžiams suprantama kalba. Vis daugiau įvairių amžiaus grupių paauglių šiandien, ko gero, supranta, kad suaugę turės mokytis gyventi ir prisitaikyti prie labiau užteršto oro, nepastovių ir ekstremalių oro sąlygų, ribotų vandens, maisto išteklių, kitų žmogaus egzistavimui reikalingų išteklių trūkumo, todėl natūralu, kad viso pasaulio mastu kyla jaunų žmonių susirūpinimas dėl savo ir planetos ateities. Jie domisi, kaip turėtų ir galėtų elgtis, kad ekologinė situacija neblogėtų. Tačiau šiandien tikrai ne visi jauni žmonės paauglystėje supranta, kaip galėtų keisti savo elgesį į labiau draugišką aplinkai, ir ne visi mano, kad natūralios aplinkos išsaugojimas yra svarbus, todėl suaugusieji yra ypač atsakingi, kad jauni žmonės suprastų, kaip galėtų prisidėti prie gamtos ir jos išteklių tausojimo.

 

Yra labai daug būdų. Pirmiausia, kurdami tokią urbanistinę aplinką, infrastruktūrą, kuri įgalintų tausoti ir natūralią aplinką: tiesti kokybiškus ir saugius dviračių takus, sukurti efektyvią rūšiavimo sistemą, plėtoti viešojo transporto tinklus (ne tik didmiesčiuose) ir užtikrinti jų patrauklumą, įrengti švaraus ir saugaus geriamo vandens fontanus miestuose, užtikrinti, kad daugkartiniai krepšiai maisto prekėms ir smulkiems produktams būtų lengvai prieinami ir t.t. Kitas būdas – įstatymais reguliuoti gamintojų ir pardavėjų veiklą, kad būtų apribotos ar uždraustos vienkartinio plastiko pakuotės ar kiti vienkartinio plastiko produktai, o skatinama naudoti organinės kilmės pakuotes, kurias galima kompostuoti ir t.t. ir pan. Ir nors aukščiau išvardinti variantai gali padėti pasiekti laukiamo efekto, tačiau jie neįgalina žmogaus jaustis atsakingu už savo elgesį, kuris yra nepalankus gamtai.

 

Tikėtina, kad ne. Labai svarbu, kad suaugę rodytų asmeninį pavyzdį savo kasdieniu atsakingu elgesiu kad ir kaip banaliai tai gali skambėti. Elgesio mokslų specialistai ir aplinkos psichologijos mokslininkai bei praktikai siūlo, kad norint užtikrinti infrastruktūrinių sprendimų ilgalaikį poveikį elgesiui ir teisinio reguliavimo priemonių efektyvumą yra svarbu edukuoti jaunuolius jau labai ankstyvame amžiuje.

O tiksliau – sistemiškai integruoti aplinką tausojančio elgesio ugdymą į edukacinį procesą. Egzistuoja įvairūs moksliniai požiūriai, ką gi tiksliai reikėtų integruoti į ugdymo sistemą. Vieni specialistai akcentuoja socialinių normų apie aplinkai draugišką elgesį svarbą. Vienas iš būdų panaudoti socialines normas elgesio pokyčiui yra asmeniškai demonstruoti aplinkai draugišką elgesį: pavyzdžiui, mokyklos personalas į darbą atvyksta viešuoju transportu ar dviračiu, taip skatindamas ir moksleivius rinktis aplinkai draugiškesnį transportą. Kiti specialistai teigia, kad mokykloje reikia sukurti tinkamą infrastruktūrą aplinkai palankiam elgesiui pasireikšti (pavyzdžiui, valgyklose bendelių ar kitų produktų išsinešimui, nepakuoti į plastiko maišelius, o skatinti atsinešti savo daugkartinio naudojimo dėžutes ar krepšelius).

Dar vienas, jau ir Lietuvoje plintantis būdas yra didžiąją dalį mokymosi proceso organizuoti gamtoje. Tyrimai rodo, kad šios ir kitos nepaminėtos strategijos yra išties efektyvios, tačiau kartu labai svarbu ugdyti gamtosaugines vertybes, tapatumą ir padėti formuotis vidiniam moraliniam įsipareigojimui tausoti aplinką ir išteklius. Užsienio aplinkos psichologų tyrimai suaugusiųjų imtyse nustatė, kad tie žmonės, kurie mano, kad natūralios gamtos saugojimas jiems yra vertybė, ar priskiria save aplinką tausojančių žmonių grupei bei jaučia moralinį įsipareigojimą elgtis aplinkai draugišku būdu, daug dažniau ir savo kasdieniais veiksmais prisideda prie gamtos tausojimo – renkasi viešąjį transportą ar dviratį vietoje automobilio, rūšiuoja įvairių tipų atliekas, renkasi vietinius maisto produktus arba produktus, kurie buvo pagaminti mažiau kenkiant gamtai ir t.t.

 

Tarptautiniai plataus masto tyrimai rodo, kad Lietuvoje, kaip ir kitose postsocialistinėse valstybėse vis dar vyrauja materialistinės vertybės, o valstybinės priemonės, kuriomis siekiama keisti piliečių elgesį į labiau draugišką aplinkai yra vis dar labai fragmentiškos ir dažniausiai orientuotos į monetarines iniciatyvas – baudas, subsidijas ir/ar infrastruktūros keitimą. Nors, kaip minėta aukščiau, tai ir gali paskatinti įvarius aplinką tausojančius elgesius, tačiau jos dažnai turi trumpalaikį efektą, nes neįgalina žmogaus jaustis atsakingu. Mykolo Romerio universiteto Aplinkos psichologijos tyrimų centre bendradarbiaudami su Nyderlandų Groningeno universiteto aplinkos psichologijos mokslininkais nuo 2016 metų trejus metus vykdėme sisteminius tyrimus Lietuvoje. Tyrimai atskleidė, kad yra sąsajų tarp vertybių, tapatumo, moralinio įsipareigojimo tausoti gamtą ir įvairių aplinką tausojančių elgesių, tokių kaip rūšiavimas, aplinkosauginis aktyvizmas, aplinkai draugiško transporto rinkimasis, ekologiškų maisto produktų pirkimas, atsisakymas pirkti vandenį iš plastiko butelių ir daug kitų. O tai reiškia, kad ir Lietuvoje į švietimo procesą būtina dar aktyviau įtraukti aplinkosauginių vertybių ugdymą ir taip būtų galima svariai prisidėti, kad augtų aplinkai draugiškų ir tausų gyvenimo būdą besirenkančių piliečių skaičius.