Pokalbis su Mykolo Romerio ir Nyderlandų Groningeno universitetų psichologijos mokslų daktare, Aplinkos psichologijos tyrimų centro mokslininke ir vadove, Lietuvos psichologų draugijos Aplinkos psichologijos grupės įkūrėja Audra Balundė, tyrinėjančia aplinkos poveikį žmonėms ir žmonių poveikį aplinkai. Pašnekesys ne tik apie mokslą, pasiekimus ir mus visus veikiantį santykį su aplinkos krize, bet ir apie pačios tyrėjos patirtį kovojant su aplinkai nedraugišku elgesiu.

2015-2022 laikotarpyje pademonstravote neįtikėtiną mokslinį pasiekimą – Jums suteiktas dvigubas doktorantūros laipsnis aplinkosaugos psichologijos srityje Mykolo Romerio universitete ir Groningeno universitete. Kokią didžiausią asmeninę naudą Jums suteikė šita tarptautinė akademinė kelionė?

Visų pirma tai buvo gana didelis iššūkis pareikalavęs nemažai papildomų  pastangų ir laiko, bet patirtos naudos neabejotinai atpirko tas pastangas. Daug privalumų, todėl sunku išskirti tik vieną. Tačiau didžiausia asmeninė nauda, jei jau reikia pasirinkti - tai atėjęs suvokimas, kaip yra svarbu doktorantūros procese patyrinėti mokslo pasaulį už savo akademijos ribų. Panirus į daugiakultūrinę aplinką ir skirtingą švietimo sistemą, ne tik prasiplečia asmeninis pasaulio matymas, bet ir mezgasi nauji profesiniai ryšiai. Bendradarbiavimas su pasaulyje pripažintais aplinkos psichologijos tyrėjais buvo ypač įkvepiantis, kurio metu radosi daug idėjų ateities tyrimams ir aplinkos psichologijos mokslo plėtrai Lietuvoje.

Kokius aplinkai draugiškus elgesio bruožus asmeniškai taikote savo mokslinėje veikloje?

Mokslinė veikla apima daug įvairių aspektų. Vienas jų pačios mokslinės veiklos viešinimas, kuomet plačiajai visuomenei perduodamos naujausios mokslo žinios ir atradimai. Aplinkai draugiškas elgesys irgi gali būti apibrėžiamas labai įvairiai. Viena mano mėgstamiausių ir įdomiausių elgesio formų yra aplinkosauginis aktyvizmas. Tad komunikuodama apie savo ir kolegų mokslinės veiklos pasiekimus įvairiausias būdais stengiuosi akcentuoti tokio elgesio svarbą. Kitaip tariant, kiekvienas iš mūsų nepriklausomai nuo to kiek esame susipažinę su aplinkosaugos problemomis ir tematika, galime skatinti kitus žmones (šeimos narius, draugus, kolegas, darbdavius, politikus, verslo organizacijas) labiau tausoti gamtą ir jos išteklius. Pavyzdžiui, galime rašyti savo mėgstamos parduotuvės atstovams, kad diegtų sistemas, leidžiančias atsisakyti popierinių kasos kvitų ir taip taupyti resursus. Arba galime kreiptis į savo mėgstamo restorano atstovus ir prašyti, kad vietoje vienkartinių šiaudelių ar kitų įrankių, naudotų daugkartinius jų atitikmenis ir t.t.

Nuo ko, pasiūlytumėte, pradėti domėtis aplinkosaugos psichologija neprofesionalams?  

Iš tiesų labai įdomus klausimas. Siūlyčiau pradėti domėtis klasikine aplinkos psichologijos kryptimi, kuri tam tikrą laiką neturėjo jokių sąsajų su aplinkosauga. Ši psichologijos kryptis atsirado dėl poreikio suprasti, kaip mus veikia aplinka, pavyzdžiui, kaip darbo vietos apšvietimas, dizainas ir ergonominiai elementai veikia darbingumą, kokia aplinka greičiau sukelia nuovargį ir kokioje aplinkoje greičiau atsigauname ir atsistatome, arba kaip turėtų būti suplanuota ligoninės palata, kad pacientai greičiau sveiktų po chirurginių intervencijų ir t.t. Šiuolaikiniai šios aplinkos psichologijos krypties tyrimai daug dėmesio skiria išsiaiškinti, kaip urbanizuotos vietovės ir jų specifika veikia mūsų psichinę ir fizinę gerovę. Tai ypač svarbi tyrimų linija, turint omenyje, kad prognozės rodo, jog iki 2050 m. 70 proc. pasaulio žmonių gyvens miestuose. Nustatyta, kad žmonės, gyvenantys miestuose, turi didesnę tikimybę susirgti tam tikromis psichikos ligomis. Buvo atliktas plataus masto tyrimas Danijoje, kuriame dalyvavo virš 900 000 tūkstančių gyventojų. Tyrimo rezultatai parodė, kad vaikai, kurie užaugo vietose, kur buvo labai mažai žalių erdvių arba jų išvis nebuvo, turėjo 55 % didesnę tikimybę susirgti psichikos ligomis, nei tie vaikai, kurių gyvenvietėse buvo žaliųjų erdvių. Tuo tarpu vaikai, gyvenę prie žaliųjų erdvių, turėjo ženkliai mažesnę riziką. Tą patvirtina ir suaugusiųjų tyrimai. Kitaip tariant, žaliųjų erdvių kiekis ir jų kokybė kaimynystėje turi teigiamą poveikį žmonių psichologinei ir fizinei sveikatai. Žmonės, gyvenantys greta žaliųjų erdvių, rečiau skundžiasi sveikatos sunkumais, nei žmonės gyvenantys kaimynystėje be žaliųjų erdvių. Gyvenimas mieste praktiškai neatsiejamas ir nuo transporto skleidžiamo triukšmo (ir taršos), kuris anot tyrimų, turi daugybinių neigiamų pasekmių žmogaus psichinei ir fizinei sveikatai. Kaip galime matyti iš šių tyrimų, tie patys dalykai, kurie yra žalingi gamtai, pirmiausia yra kenksmingi mums patiems.

Kokius pokyčius būtų svarbu  įgyvendinti aplinkosaugos politikoje?

Aplinkosauginio ugdymo, kuris pasiektų visas gyventojų grupes, formalizavimas yra svarbus žingsnis norint atliepti vis gilėjančią ekologinę krizę Lietuvoje ir pasaulyje. Aibės tyrimų rodo, kad tinkamai suplanuotas ir kontekstualizuotas aplinkosauginis ugdymas gali ne tik formuoti aplinkai palankias vertybes ir požiūrį, bet ir suteikti reikiamų žinių, įgūdžių ir formuoti aplinką tausojančius įpročius. Vienas iš svarbių aplinkosauginio ugdymo tikslų - įgalinti ugdymo procese dalyvaujančius žmones tapti pokyčių kūrėjais, t.y. ne tik savo elgesiu tausoti gamtą ir aplinką (rūšiuoti, rinktis aplinkai draugišką transportą, mažinti vartojimą ir t.t.), bet ir aktyviai dalyvauti procesuose, kurie išjudintų kitus žmones ir organizacijas siekti didesnių ir didesnį poveikį turinčių pokyčių.

Kokie yra Jūsų ateities planai  akademinėje veikloje?

Pagrindinis tikslas ir planas yra vykdyti Lietuvai ir pasauliui aktualius tyrimus. Viena iš tokių svarbių sričių, kuri iki šiol nebuvo sistemiškai tyrinėta Lietuvoje yra psichikos sveikatos ir ekologinės krizės sąsajos arba dar kitaip vadinamas, ekologinis nerimas. Jo paplitimą Lietuvoje šiuo metu kaip tik tyrinėju kartu su kolegėmis iš Aplinkos psichologijos tyrimų centro - prof. dr. R. Žukauskiene ir dr. A. Bakaityte. Šiame etape išties įdomu ir prasminga sužinoti, kaip žmonės Lietuvoje jaučiasi dėl ekologinės krizės ir kokie kiti dalykai prisideda prie to, kaip žmonės vertina ir suvokia ekologinę krizę. Tokie duomenys pasitarnautų ateityje kuriant pagalbos priemones žmonėms išgyvenantiems nerimą dėl ekologinės planetos situacijos.

Kokia Jūsų asmeninė patirtis kovojant su ekologiniu nerimu?

Kai pradėjau dirbti šioje tematikoje jau turėjau tam tikrų žinių, ką daryti kai kyla stiprus nerimas dėl ekologinės situacijos. Amerikos psichologų asociacija skirtinguose šaltiniuose yra įvardijusi keletą žingsnių, kurie svarbūs įveikiant ar mažinant ekologinį nerimą. Tai pirmiausia svarbus suprasti ir įsivardinti, kad kylantys jausmai yra visiškai normali reakcija į sudėtingą situaciją, tai nėra sutrikimas ar liga. Kitas žingsnis priklauso nuo to, kiek stipriai nerimaujama ir kaip stipriai nerimas yra paveikęs mūsų kasdienes veiklas. Jei nerimas toks stiprus, kad sutrinka miegas, dingsta apetitas, sunku vykdyti kasdienius įsipareigojimus, nepavyksta džiaugtis gyvenimu ar laisvalaikiu ir kyla stiprus beprasmybės jausmas, tuomet svarbu siekti paramos iš aplinkinių. Pavyzdžiui, kreiptis pagalbos į psichikos sveikatos specialistą ar artimus žmones, kurie palaikys. Taip pat, rekomenduojama kurį laiką atsiriboti nuo informacijos apie ekologinę krizę, t. y.,  skirti laiko pasirūpinti savimi ir atsistatyti. Jei nerimas neparalyžiuoja kasdienybės ir netrukdo funkcionuoti, tuomet kitas žingsnis būtų -pagalvoti, kuo žmogus galėtų prisidėti prie ekologinės krizės švelninimo. Pavyzdžiais galėtų būti tokie: pastangos kasdienėse veiklos tausoti gamtą ir jos išteklius (rūšiuoti, rinktis aplinkai draugišką transportą, naudoti aplinkai draugiškas buities priežiūros ir kosmetikos priemones ir t.t.), skatinti šeimos narius ir draugus labiau tausoti gamtą, jungtis prie aplinkosaugos organizacijų ir aktyviau įsitraukti į aplinkos saugojimo iniciatyvas. Iš tiesų, viena iš pagrindinių strategijų ekologiniam nerimui įveikti ir yra imtis veiksmų, kurie pagerintų planetos ekologinę būklę.