Pokalbio pradžioje užsiminėme apie Bergsono aktualumą šiandien. Bet taip pat paminėjome, kad po Antrojo pasaulinio karo jis buvo primirštas. Po šio karo buvo labai madinga nustumti į šoną visus prieškario mąstytojus, nes jie esą nesugebėjo užkirsti kelio tragedijai. Bet savo paskutinėje knygoje „Du moralės ir religijos šaltiniai“ Bergsonas numatė šią tragediją ir mąstė, kaip jos išvengti. Šiandien vėl grįžtama prie Bergsono būtent dėl šio paskutinio veikalo. Šioje knygoje yra nagrinėjama daug temų, sukurta ne viena nauja sąvoka: skirtumas tarp statiškos ir dinamiškos religijos, tarp uždaros ir atviros moralės.

Bet knygos tikslas – atskleisti ypatingą visuomenės tipą, kurį Bergsonas pavadino „atvira visuomene“. Šiandien ši atviros visuomenės sąvoka yra labai naudinga apmąstant Europos visuomenę, kurią dar tik turime sukurti ir kurioje dalyvautų visos Europos tautos. Nedera pamiršti, kad Bergsonas nuo 1917 metų aktyviai dalyvavo politikoje, turėdamas aiškų tikslą – sukurti modelį, kuris leistų pasiekti tarptautinę taiką. 1922 m. būtent Bergsonas įkūrė ir iki 1925 m. vadovavo Tarptautiniam intelektualinio bendradarbiavimo komitetui, iš kurio vėliau išsivystė UNESCO.

Šios organizacijos tikslas buvo tarptautinė taika ir sutarimas tarp tautų. Atviros visuomenės sąvoka yra iš esmės susijusi su šiuo tarptautiniu bendradarbiavimu, siekiančiu taikos. Žinome, kad šios pastangos tuo metu nedavė rezultatų. Bet po karo viskas buvo permąstyta ir, reikia pažymėti, kad kai kurie vieningos Europos kūrėjai buvo nuodugnūs Bergsono skaitytojai ir savo idėjas grindė būtent jo filosofija, konkrečiai – bergsoniškąja atviros visuomenės sąvoka. Atviroji visuomenė tinka ir konkrečiai tautai, ir tautų sąjungai apibūdinti. Ji verčia pranokti uždaros valstybės-tautos idėją, įtraukdama tautą į tam tikrą santykį su kitomis pasaulio tautomis. Tačiau nesuklyskime, atviros visuomenės sąvoka nereiškia, kad nacija turi ištirpti žmonijoje kaip tokioje.

Šiandien visiems aktualus klausimas yra globalizacija. Kokią vietą kiekvienas iš mūsų ir mūsų tauta užims šiame globalizuotame pasaulyje? Visi bijome, kad globalizacija gali sunaikinti mūsų išskirtinumus tam tikroje homogeniškoje visuomenėje, kurioje visa bus išvirtę į bendrą maišalynę. Kai kurie sociologai kalba apie „skystą visuomenę“, jūs pats vartojate „kiauros visuomenės“ sąvoką. Tai visuomenė, kurioje visa prapuola, kurioje nebėra nieko pastovaus, nebėra ribų, tapatybės. Be abejo, nenorime patekti į tokią visuomenę. Bergsono atviros visuomenės sąvoka yra būtent ta idėja, kuri mums leidžia išvengti šių negatyvių globalizacijos aspektų, o kartu sukurti vaisingą bendradarbiavimą tarp tautų pasauliniu lygmeniu.

 

Pradinis atsakymas būtų toks: atvirumas yra tai, kas neleidžia visuomenei užsidaryti, „susitotalinti“, kaip pasakytų Levinas. Vaizdžiai tariant, atvirumas yra tai, kas uždaros visuomenės audekle padaro tam tikras „skyles“, properšas. Šių properšų dėka visuomenė gali tarsi pažvelgti anapus savęs ir istoriškai susieti save su kitomis visuomenėmis, su kitomis tautomis. Šios properšos gali būti aiškinamos laike ir erdvėje.

Laiko požiūriu būtent tos properšos lemia, kad visuomenė turi ateitį. Autentiška ateitis niekada nebus to paties kartojimas, ji visada ruošia kažką naujo, ko iš anksto negalime numatyti ir apibrėžti. Būti atviram reiškia būti atviram šiam ateities naujumui. Kitaip tariant, autentiška visuomenės ateitis negali būti tik tradicijų kartojimas, nors tradiciją, žinoma, reikia integruoti į ateitį. Tačiau integruoti taip, kad ji leistų, o ne blokuotų ateitį. Bet atvirumas taip pat yra erdvinis. Erdvinis visuomenės atvirumas tikrai nereiškia, kad reikia panaikinti visas sienas ar sugriauti valstybę-tautą. Tačiau jis reiškia, kad visuomenė negali apsiriboti tik savimi pačia.

Atvirumas nėra sienų panaikinimas, bet tam tikras būdas suvokti mūsų santykį su kitomis tautomis, su „kitu žmogumi“, kaip sakytų Levinas. Be atviro santykio geras sutarimas su kitomis nacijomis negali turėti jokios perspektyvos.

Uždarumas reiškiasi tuo, kad tauta save sustingdo, „uždaro“ praeityje. Taip pat tuo, kad ji erdvėje atsiriboja nuo išorinės realybės. Uždarumas yra tai, kas supriešina vidinę visuomenės tikrovę su viskuo, kas dedasi išorėje. Kitaip tariant, uždarumas funkcionuoja pagal draugo ir priešo kategoriją. Todėl uždarumas visada veda į karą. Uždarumas reiškiasi per tai, jog vieni žmonės yra integruojami tokiu būdu, kad dalis kitų žmonių automatiškai yra atmetami. Netgi taikos metu uždara visuomenė yra tokia, kuri ruošiasi karui. Ji yra sukurta karo logikos ir skirta karui. Atvira visuomenė leidžia viso to išvengti.

 

Bergsonas teigia, jog būtent krikščionybė yra atviros visuomenės pradininkė. Beje, mąstant apie krikščionybę galima suprasti vieną iš pagrindinių skirtumų tarp Bergsono ir Popperio atviros visuomenės koncepcijų. Pasak Bergsono, visuomenė galėjo pradėti iš tiesų, realiai, konkrečiai atsiverti tik judeo-krikščioniškoje terpėje. Graikų visuomenė buvo labai graži, ten įvyko daugybė vertingų dalykų, bet ji negalėjo būti atvira, priešingai nei teigia Popperis.

Krikščionybę reikia pirmiausia suprasti tarsi transcendencijos kanalą, veikiantį ikipolitine plotme. Kalbant apie atviros visuomenės sąvoką, būtina pabrėžti, kad atvira politinė visuomenė negali būti tik politinė, t. y. politika apimti ir tai, kas nebūtų politika. Politika gali būti atvira, kai turi tam tikrų politiką pranokstančių syvų. Šią ikipolitinę dimensiją Bergsonas ir vadina transcendencija. Būtent ji ir yra tų properšų, apie kurias kalbėjome prieš tai, šaltinis. Ir istoriškai ši transcendencija į pasaulį atėjo per krikščionybę, nors judaizme jau matome ėjimą to link.

Bergsonui žydų pranašas yra tas, kuris, rizikuodamas savo gyvybe, pasipriešina neteisingumui. Net jeigu neteisingumą vykdo karaliai, motyvuodami tuo, kad jis yra būtinas tautai įsitvirtinti, pranašas priešinsis tokiai karalių valiai. Pranašas tai daro, nes yra pagautas Absoliuto, transcendencijos. O dieviškasis absoliutas nepaklūsta žmogiškam teisingumo supratimui, jis yra daugiau nei šis supratimas. Įprastai žmonės yra linkę laikyti teisinga tai, kas neša gėrį tik man, mano namams ir mano nacijai. Tačiau dieviško ir absoliutaus teisingumo reikalavimas yra skirtas visai žmonijai, nepriklausomai nuo vienos ribotos visuomenės. Žydų pranašas Bergsonui – tai properša nacijoje, tas, kuris atveria naciją anapus jos. Krikščionybė yra judaizmo tęsėja, tik dar gilesne prasme. Tai, kas krikščionybėje tęsia žydų pranašų tradiciją, yra misticizmas, kurį Bergsonas laikė krikščionybės esme.

Mistikai yra tie, kurie savo gyvenimu, savo šventumu, pačia savo egzistencija daro poveikį kitiems žmonėms, juos kviesdami į didesnį teisingumą. Šie mistikai ir sudaro tas visuomenės properšas, apie kurias kalbėjome ir kurias vadiname „atvirumu“. Šventasis Paulius, šventoji Kotryna Sienietė ir daugybė kitų yra progos kitaip ir iš naujo permąstyti visuomenę. Jie buvo properšos ir tie trukdžiai, kurie neleido visuomenei užsidaryti. Būtent per mistikus visuomenėje reiškiasi transcendencija, kažkas, kas kerta ribas, kas verčia permąstyti naciją, žvelgiant anapusiniu žvilgsniu. Tai kvietimas mąstyti apie save, žvelgiant ne vien į save, bet ir iš kitos perspektyvos, konkrečiai – iš kito žmogaus, iš žmonijos apskritai perspektyvos.

 

Manau, kad taip. Bet svarbiausia yra suprasti, kodėl. Popiežius atvyko į Lietuvą, nešdamas žinią, kuri pas jus ateina tarsi iš anapus jūsų tautos, ir jis tikrai neatstovauja kokiems nors saviems, sakykime, Vatikano valstybės interesams. Jo žinia yra tokia, kad leidžia visoms pasaulio visuomenėms pažvelgti vienai į kitą iš anapus, iš transcendencijos perspektyvos. Kitaip tariant, popiežiaus žodis sudaro galimybių pasaulio nacijoms vienoms kitas vertinti kitaip, nei leidžia įprastinė rutina. Ką galėtų padaryti kiekvienas iš mūsų, kad būtų kuriama atvira visuomenė, pagal Bergsono sampratą? Atvirumas gali būti apsaugotas institucijų, bet jis prasideda individų, t. y. kiekvieno iš mūsų sąmonėje. Naivu būtų laukti, kad visuomenėje savaime atsiras tai, ką čia vadinome atvirumu, jeigu nevyks kiekvieno žmogaus darbas su savimi.

Atvirumas prasideda nuo mano asmeninio veikimo čia ir dabar, mano santykio su kitais transformacijos. Su kitais, kurie priklauso tai pačiai visuomenei, kuriai priklausau ir aš, ir su tais, kurie priklauso kitoms visuomenėms. Visuomenės atsivėrimas vyksta mumyse ir per mus, konkrečiai per kiekvieną iš mūsų. Nuo manęs priklauso, ar visuomenė bus atvira. Jeigu norime pakeisti politiką, mums reikia kiekvienam individualiai pasiekti tą ikipolitinį lygmenį, apie kurį čia kalbėjome, ir pasikeisti.

Pasak Bergsono, politinė visuomenė nėra atkirsta nuo moralinio ir religinio gyvenimo, kuris vyksta pirmiausia kiekviename iš mūsų. Nuo šio ikipolitinio lygmens priklauso, ar mūsų politinė visuomenė netaps totalitarine.

 

Interviu su Camille Riquier P. Aleksandravičius parengė 2018 m. rugsėjo mėn., atlikdamas tyrimą „Europietiškoji tapatybė kaip esminis atvirosios visuomenės Lietuvoje formavimosi faktorius: filosofinė analizė ir juridinė interpretacija“, kurį finansuoja Lietuvos mokslo taryba (sutarties Nr. S-MOD-17-19).