Nuo gruodžio 11 dienos MRU II korpuso 2 ir 3 aukštų fojė eksponuojama paroda ,,Sūduvių žemė. Gimtinės‘‘.
Nuo XIX a. Prancūzijos dailininkų tapyba Barbizono kaimelyje ir jo apylinkėse davė pradžią judėjimui tapyti atvirame lauke. Po daugiau nei šimto metų plenero sąvoka smarkiai pakito. Tačiau, regis nepakito dailininkų noras išsiveržti iš savo dirbtuvių į atvirą erdvę ir šviesą. Nuo didmiesčių asfalto ir betono dulkių pabėgę menininkai pateko į laukų ir pievų, šviesos ir kontrastų erdves, realizavo savo kūrybos sumanymus. Šiemet Vilkaviškio kultūros centras jau šeštą kartą rengia plenerą. Šis meninis projektas pavadintas ,,Sūduvių žemė. Gimtinės'' kiek pasikeitęs: išplėtė geografiją, tapo mobilus, įgijo reprezentacijos pobūdį. Dalyvių veikla koncentravosi Sūduvos krašto kultūrinio tapatumo paieškose.
Plenere dalyvauja gerai žinomi, pripažinti dailininkai profesionalai, skirtingų kartų menininkai: Lilija Puipienė, Audronė Petrašiūnaitė, Elena Balsiukaitė – Brazdžiūnienė, Edita Dalia Rakauskaitė, Dovydas Alčauskis, Artūras Mitinas, Eglė Petrošiūtė, Monika Kornilova, Mikko Waltari (Suomija). Turtinga istorija paženklintas kraštas, žymių žmonių pėdsakai negalėjo nepalikti dailininkams įsimintinų įspūdžių.
Tad kokia yra šio plenero išskirtinė savybė?
Gamtos įtaka. Be galimybės ištrūkti iš įprastos miesto - kaimo aplinkos, savo komforto zonos, pleneras padeda pažinti kitokią gamtą. Dailininkas savo unikalia jausena atskleidžia netikėčiausias gamtos formas ar spalvų derinius ir tai yra tikroji gamtos meilė. Štai lietuviškų pirmųjų parodų dalyvių - P. Kalpoko, A. Žmuidzinavičiaus, A.Varno nutapyti peizažai beveik šimtmečiui įsirėžė žiūrovų sąmonėje ir atmintyje ir šiandien net stereotipiškai atsispindi vyresnės kartos žmonių estetiniame suvokime.
Tad ir šiuolaikinių dailininkų uždavinys sukurti savos epochos vaizdinius Sūduvių krašto peizažo kontūrus parodyti žiūrovui kitomis akimis pamatytą gamtą, aplinką, žmones ir įvaizdžius. Manyčiau, kad šis pleneras, kuris koncentruojasi tapatumo idėjos paieškose- išsiskiria menininkų virsmo, transformacijos galimybėmis. Tai vyksta veikiant gamtos, aplinkos, bendravimo poveikyje. Nes kiekviena individualybė transformuojasi veikiama išorės aplinkos. Parodoje atsiskleidžia gimtinės nostalgijos jausmai (L.Puipienė), pažinties su S. Nėries gimtine nuotaikos (D. Rakauskaitė, E. Balsiukaitė).
Skirtingai suprantamos peizažo nuotaikos inspiruoja kompozicijos dinamiškumą, potėpių pastoziškumą, tamsesnį ar šviesesnį koloritą. Suburta kūrybiškų dailininklų grupė padėjo atrasti bendrą kūrybiškumo vardiklį. Joje dominuoja universalūs išraiškos būdai: impulsyvumas, improvizacijos, individualumas. Skirtumai išryškėja interpretuojant gamtą, suvokiant ją kaip materiją - realų kūną, arba nematerialiu pavidalu, kur egzistuoja - vėjas, rūkas, šviesa ir tamsos kontrastai, spalvos - formos, erdvės. Taip sukuriama ir meninė priešprieša - abstrakčios, konceptualios formos arba artimi realizmui pavidalai.
Dailėtyrininkė Nijolė Nevčesauskienė