Pastaraisiais metais pasaulį draskantys prieštaravimai ir krizės rodo pokyčių nenuspėjamumą ir prognozavimo galimybių sumažėjimą. Nepaisant kone absoliučios žodžio laisvės ir galimybės organizuoti socialinius judėjimus, antisisteminių reiškinių Vakarų pasaulyje iki kelių pastarųjų metų pasitaikydavo gana retai, nors bandymų iš išorės destabilizuoti Vakarų pasaulį buvo gerokai daugiau. Pirmiausia tai – kai kurių islamo, Lotynų Amerikos šalių bei Rusijos ir Šiaurės Korėjos pavyzdžiai, kurie dvelkė antivakarietiška, valstybiniu lygiu vykdoma politika.

Iki 2008-2010 metų krizės tarsi buvo aišku, kad technologijų plėtra ir socialinė laisvė mažina socialinių sąjūdžių ir organizuotos politinės veiklos galimybes dėl „krovimo“ efekto, kai individo galimybės sutelkti dėmesį ties viena problema mažėjo dėl informacijos srauto didėjimo bei visuomenės atomizavimo, susijusio su kiekvieno individo naudojamos informacijos skirtingumu.
Tačiau vėlesni politiniai neramumai pasaulyje šią situaciją radikaliai pakeitė. Neramumai Graikijoje, Tailande ir kitur, kur pasireiškė dideli organizuoti gyventojų sluoksniai, verčia manyti, kad 8-9-ajame dešimtmečiais Vakaruose vyravusios socialinės taikos ir darnios plėtros siekiniai šiuolaikiniame pasaulyje yra sunkiai įgyvendinamas dalykas.

Klimato šiltėjimo efektas ir daugelio valstybių nenoras spręsti šios problemos rodo, kad pasaulio ekologinei pusiausvyrai yra iškilusi didžiulė grėsmė. Grėsmės žmonijai formuojasi ir dėl demografinių krizių bei nacionalinių kultūrų prieštaravimų įvairiose pasaulio vietose, taip pat ir Europoje.Apibendrindami galime teigti, kad pokyčių greičio aktualumas iki 2008-2010 metų reiškėsi privačiajame sektoriuje, kai gamintojų ir tiekėjų galimybė pasiekti klientą ir pateikti konkuruojantį pasiūlymą nuolat augo, o politiniu lygmeniu (viešajame sektoriuje) buvo artėjama į stagnaciją.

Tačiau pastaruoju metu ir viešąjį sektorių yra apėmęs nenuspėjamumo sindromas, kuris atskirose šalyse, kaip, pvz., Graikijoje ar islamo pasaulyje kelia grėsmę ne tik šioms šalims, bet ir jų kaimynėms, taip pat ir Europos ar net pasaulio bendrijai.
Pasaulyje jau nebeliko „ramių užutekių“ – netgi išsivysčiusios periferinės valstybės, tokios kaip Islandija ir Airija, patyrė iki šiol neregėtas ekonomines-socialines krizes.
„Šiaurės šalių pažiba“ vadinta Islandija prieš kelis metus faktiškai buvo praradusi savo valstybės kontrolę, o emigracija iš Airijos, kaip ir prieš daugelį dešimtmečių, vėl buvo neregėtai sustiprėjusi. Rytų Europos šalys, nors po krizės ir augo, tačiau – jau ne tokiais tempais, kaip iki 2008 metų.

Privataus gyvenimo dimensija buvo ta sritis, kur globalizacija kūrė ne tik „laimėtojus“, bet ir „pralaimėtojus“, kai viešoji sfera traukėsi ir privatizavosi. Visuomenė tapo vis „privatesnė“, ir tai sukėlė daugiau socialinių-politinių implikacijų.
2008-2010 metų krizė netgi tokiame liberalizmo bastione kaip JAV vertė svarstyti valstybinį reguliavimą, ypač – dėl sveikatos draudimo politikos. Tokiu atveju iškilo natūralus klausimas: ar reikia daugiau viešojo sektoriaus sričių privatizuoti, ar reikia jas palikti kokios buvo, ar formaliai jas palikus siekti kito kokybinio ir kiekybinio turinio?

Tas faktas, kad viešoji sfera daug kur atrodė neveiksminga, dar nereiškia, jog reikia atsisakyti viešojo sektoriaus jį privatizuojant ir nė nebandant jo suefektyvinti.
Lietuvos laisvosios rinkos instituto, taip pat kaip ir kitiems libertarizmo šalininkams, privatizavimas atrodo kaip vienintelė išeitis, jeigu kas nors viešajame sektoriuje vyksta nepakankamai gerai. Tačiau tai tėra tik primityviausias būdas ne spręsti viešojo sektoriaus problemas iš esmės, o nusišalinti nuo jų sprendimo, kai socialinės funkcijos tiesiog atiduodamos privačiajam sektoriui.

Dažnai, ypač Rytų Europos šalyse, yra neįsisąmoninamas faktas, kad viešasis sektorius yra atsakingas už tas viešąsias paslaugas, kurių privatus sektorius iš principo suteikti negali arba nenori.
Kartu vengiama pripažinti tą faktą, jog ne tik privatus, bet ir viešasis sektorius kuria bendrąjį vidaus produktą. Pastaruoju metu mokslinėje literatūroje atsirado šia tema nemažai gerai argumentuotų straipsnių apie kultūros, sveikatos ir švietimo ekonomikas. Todėl galima teigti, kad viešojo sektoriaus vystymosi sėkmė yra lygiavertė privataus sektoriaus plėtros sėkmei, ir tik tose šalyse, kur šis balansas vis dar buvo palaikomas (kaip Skandinavijos šalyse ar Lenkijoje), vystymasis nesustojo, nors ir sulėtėjo.

Savotiška efektyvumo laboratorija tapo Rytų Azijos šalys – Kinija, Pietų Korėja, Vietnamas ir kitos, kur ekonominio vystymosi tempai siekė 6 ir daugiau proc. per metus, o viešasis sektorius irgi sustiprėjo.
Pagerėjus ekonominei situacijai Lotynų Amerikos šalyse, daug kur buvo grįžta prie viešojo sektoriaus išplėtimo, pvz., atkuriant valstybinio socialinio draudimo sistemą Čilėje, sukuriant lygias („flat rate“) pensijas ar nacionalizuojant atskiras pramonės šakas Bolivijoje, tačiau tokia politika patyrė visišką fiasko Venesueloje.
Lotynų Amerikos permainos vyko valdant kairiosioms – socialdemokratinėms partijoms, kas paneigia plačiai paplitusią nuomonę Europoje apie dešinės-kairės politinio spektro neaktualumą ir politinių partijų konvergenciją bent šioje pasaulio dalyje. Vienareikšmiškai įvertinti pasaulines vystymosi ar krizės tendencijas tapo nebeįmanoma, nes skirtingai veikė vienu apibrėžimu neapibrėžiamos sistemos Kinijoje, Rusijoje, Brazilijoje ar Indijoje.
Klausimas, kuri sistema yra už kurią pranašesnė, nebetenka prasmės, nes puikiu ekonominiu pavyzdžiu gali būti Kinija, Pietų Korėja, Taivanas ir Singapūras, socialiniu pavyzdžiu – Švedija, Norvegija ir Danija, o kultūriniu pavyzdžiu – Japonija ir Butanas.
Nors ekonominio vystymosi tempai daugelyje pasaulio šalių išlieka pagrindiniu prioritetu, bet akivaizdu, kad dėl jų pasiekimo Vakarų, o tuo labiau Šiaurės Europa nesiruošia atsisakyti savo išvystytų socialinių sistemų.