Laikas nuo laiko žiniasklaidoje ir mokslo pasaulyje vis pasirodo svarstymai, ar senutė Europa jau yra visiškai išsikvėpusi ir tik labai ribotai gali pasauliui ką originalaus pasiūlyti, o gal pasaulio centras jau visai persikelia į Aziją? Vėl ir vėl Europos šalys pasaulio civilizacijai turi iš naujo įrodinėti savo reikšmingumą, siūlyti inovatyvius globalių ir vietinių problemų sprendimus, bandyti neatsilikti, o daug kur – pirmauti.

Atrodo, kad viena tokių seniai „atsibodusių“ šalių Europoje, apie kurią nebėra ką naujo pasakyti, buvo Vakarų Europos pakraštyje esanti Portugalija, kuri savo „aukso amžių“ jau seniai prarado kaip kolonijinė imperija ir didžiųjų geografinių atradimų tėvynė. XX amžiuje ilgametis dešinysis autokratinis Salazaro režimas Portugalijoje, panašiai kaip ir Franko režimas Ispanijoje, buvo giliai „užkonservavęs“ politinį ir ekonominį gyvenimą šioje Pirėnų pusiasalio šalyje.

Ekonominė stagnacija su stiprėjančiomis socialinės politikos klientelistinėmis savybėmis leido kalbėti apie įsigalėjusį Pietų Europos (romaniškąjį) gerovės valstybės modelį, kuris, pagal savo ekonominius ir socialinius rodiklius, gerokai atsiliko nuo šiauriau esančių kontinentinės Vakarų ir Šiaurės Europos valstybių. 2012 metais vienoje mokslinėje konferencijoje Mykolo Romerio universitete teko išgirsti Beiros universiteto mokslininkės Helenos Alves žodžius – „portugalai nebemoka kurti, o moka tik vartoti“. Taip, portugalai, atrodo, be pėdsako, išskyrus išlikusią įspūdingą senąją architektūrą, „pravalgė“ visus kolonijinius turtus, kurie, atvirkščiai, tokioms šalims, kaip Didžioji Britanija, Nyderlandai ar Prancūzija, padėjo suklestėti. Bet laikai ir čia keičiasi – kas atrodė nekintama, pajudėjo ir Portugalijoje...

Pirmiausia, kas pastaruoju metu krito į akis, tai – išoriniai, vizualūs šiuolaikinės Portugalijos kultūros ir sporto pasiekimai – niekada nelaiminti, o dažniausiai neįsimintinai pasirodanti šalis, 2017 metais, su puikaus dainininko Salvadoro Sobralio sentimentalia daina, tapo Eurovizijos dainų konkurso nugalėtoja, o metais anksčiau vykusį Europos futbolo čempionatą sugebėjo laimėti gražiu stiliumi, finale įveikdama pirmenybių šeimininkę Prancūziją. Jau vien ko vertas visus pakerėjęs portugalų puolimo žvaigždės Ch. Ronaldo žaidimas.

Tačiau, jeigu šiuos Portugalijos pasiekimus gal ir būtų galima „nurašyti“ atskiriems jos talentams, tai kaip galima paaiškinti Portugalijos, kaip valstybės, ekonominį ir socialinį šuolį pastaruoju metu? Kaip paaiškinti, kad jos ekonominė ir socialinė sistema pagaliau pradėjo „dirbti“ pilnu pajėgumu? Atrodo, tikrai galima sulaukti tos dienos, kai bus kalbama apie „portugališką modelį“ ar „portugališką sėkmės istoriją“, ieškoma tos sėkmės priežasčių ir bandoma tai kopijuoti. Pereikime prie politikos. Pastaruoju metu Europoje sustiprėjus kraštutiniams dešiniesiems, tame tarpe – ir kitoje Pietų Europos šalyje, Italijoje – Portugalijoje įvyko atvirkščias dalykas: joje sustiprėjo nuosaikios kairiosios, socialdemokratinės pakraipos politinės jėgos. 2015 metais, kada Kairysis blokas – Portugalijos Komunistų partija ir Ekologinė partija („Žalieji“) nusprendė paremti nuosaikią socialdemokratinę Portugalijos Socialistų partiją, mažai kas tikėjosi tokios koalicijos išlikimo galimybe valdant šalį. Europoje dar daug kas, kaip susitarę, kalbėjo, kad socialdemokratai patiria krizę ir jie nebeturi ateities, o Portugalijos kairiosios jėgos, „pasiraitojusios rankoves“, ėmėsi darbo.

Gana greitai jos savo kritikus įtikino, kad šiuolaikiniame pasaulyje tradicinės socialdemokratinės jėgos gali vykdyti sėkmingą politiką ir be poslinkių į neoliberalizmą iš vienos pusės, ir be rizikingų „Naujosios kairės“ tipo veiksmų bei ideologijos – iš kitos pusės. Nuosaiki socialdemokratinė politika Portugalijoje per tris metus davė ne tik politinio, bet ir ekonominio bei socialinio efektyvumo vaisius.

Šie rezultatai neapsiriboja tik ekonomine sfera, kai šalies BVP augo po kelis procentus per metus bei atsigavo verslas. Viešosios nuomonės apklausos atspindi ir palankesnę visuomeninę nuomonę viešųjų institucijų atžvilgiu bei mažesnį nedalyvavimo politikoje procentą, t. y. didesnį pasitikėjimą demokratija apskritai. Socialinėje srityje portugalai „atsisuko veidu“ į gerovės valstybės kūrimo uždavinius ir remia naujojo viešojo valdymo iniciatyvas, pasisako už teisingesnį pajamų perskirstymą bei viešojo sektoriaus sustiprinimą remiant viešąsias mokyklas bei ginant universalią, visiems prieinamą valstybinę sveikatos apsaugą.

Beprecedentis dialogas tarp kairiojo politinio spektro politinių partijų rodo aiškiai matomus rezultatus: didėja atlyginimai, tame tarpe – ir minimalus atlyginimas, mažėja nedarbas, stabilizavosi valstybės skola bei sumažėjo biudžeto deficitas...

Trumpai tariant, Portugalijoje pastaruoju metu pagerėjo gyvenimo sąlygos. Įdomu, kad net tokia tradicinė ekonomikos šaka Portugalijoje, kaip įvažiuojamasis turizmas, rodo gerokai išaugusius rezultatus. Jaukūs senieji Lisabonos ir Porto miestai, taip pat kaip ir Algarvės paplūdimiai, Cascais bei daugybė kitų mažesnių objektų nebeatsigina nuo poilsiautojų, konferencijų bei mokslinio turizmo, ir tampa populiariausiomis bei lankomiausiomis vietomis pasaulyje.

Palyginamosios politikos analizės požiūriu pastarųjų metų Portugalijos pasiekimai nutildo Vakarų socialdemokratijos kritikus ir parodo, kad tradicinė socialdemokratinė politika nėra atgyvenusi bei gali būti veiksminga ir efektyvi, jeigu ne deklaratyviai, o realiai ir nuosekliai ją vykdysi.

Arvydas Guogis yra Mykolo Romerio universiteto Viešojo administravimo instituto profesorius.