Švedijos riksdago (parlamento) rinkimai, kurie įvyks po 4 mėnesių, rugsėjo 9 dieną, kelia daug klausimų ne tik apie pačią Švediją, bet ir apie kitų Europos šalių bei Europos Sąjungos likimą, tradicinių ir šiuolaikiškų vertybių, globalizacijos, pabėgėlių integracijos ir socialinių problemų sprendimą. Niekada Švedijoje taip nebuvo neaišku, kas laimės rinkimus ir valdys šalį – socialdemokratų mažumos koalicija su kairiąja partija ir žaliaisiais, dešiniųjų partijų koalicija, ar socialdemokratų ir dešiniųjų koalicija.
Kaip pastebite, šiuose dariniuose nesimato Švedijos demokratų partijos – prieš kurią yra nusiteikusios visos Švedijos politinės partijos. Ji irgi gali laimėti rinkimus, bet į koaliciją su ja nenori eiti nei viena Švedijos politinė partija, todėl demokratai neturi šanso tapti valdančiaisiais. Kyla natūralus klausimas – kodėl? Ogi todėl, kad Švedijos demokratai nori matyti šalį tikrai „švediška“, puoselėti „švediško modelio“ gerovės valstybę, riboti imigraciją, įvesti griežtus reikalavimus viešosios tvarkos saugojimui, stiprinti tradicines vertybes ir šeimą, išplėsti paramą senyvo amžiaus gyventojams bei mažinti visų rūšių socialinę atskirtį. Tai kas gi čia tokio nepriimtino Švedijos demokratų veikloje? O nepriimtina – daug kas.
Kitų partijų teigimu, demokratų veiklai būdingas dešinysis nacionalizmas, nepakantumas lytinėms mažumoms, diskriminacija ir ksenofobinių pažiūrų skatinimas. Tai prieštarauja ir generalinei Europos Sąjungos šiuolaikinei vertybių sistemai, kurioje tolerancija, lankstumas ir integracija yra kertiniai veiklos orientyrai tiek ideologiniu, tiek ir praktiniu požiūriu.
Bėda tik ta, kad Švedijoje, kaip ir daugumoje kitų Europos šalių, tokių dešiniojo „ekstremizmo“ rėmėjų su kiekvienais rinkimais vis daugiau ir daugiau, o juos stabdyti tampa vis sunkiau ir sunkiau. Šiuo požiūriu Švedija tikrai nėra išskirtinė Europos valstybė – toks išskirtinumas Europoje jau tampa dėsningumu. Imigracijos klausimas nuo paskutinių rinkimų 2014 metais Švedijoje tapo gyvybiniu, nes imigrantų skaičius gerokai viršija 100 tūkstančių per metus ir tapo didžiausiu pasaulyje, skaičiuojant vienam gyventojui. Atskira imigrantų kategorija – prieglobsčio prašytojai, daugiausia iš Artimųjų Rytų ir Afrikos šalių.
2017 metais iš daugiau kaip 10 mln. Švedijos gyventojų, 24,1 proc. buvo ne vietinės kilmės. Švedija pasižymėjo kaip ir atskirais sėkmingais imigrantų integracijos pavyzdžiais, taip ir didele dalimi nesėkmingos integracijos, kurią pirmiausia rodė išaugęs nusikaltimų skaičius. Ypač išaugo vadinamasis „gaujų nusikalstamumas“ – pvz., Malmės , trečiojo pagal dydį miesto šalies pietuose, kai kurie rajonai jau tapo „neprieinami“ policijos pajėgoms. Išaugusio nusikalstamumo klausimai prieš rinkimus yra svarbūs visoms politinėms partijoms, bet Švedijos demokratai juos iškelia į aukščiausią politinį lygmenį, susiedami su nepasisekusia imigrantų integracija.
Norėdama perimti Švedijos demokratų elektoratą, opozicinė Švedijos konservatorių-moderatų partija imigracijos ir viešosios tvarkos saugojimo klausimais yra šiek tiek priartėjusi prie demokratų pozicijos, bet užsitęsusios vadovavimo šiai partijai problemos neleidžia besąlygiškai prognozuoti jos pergalės per rugsėjo mėnesį įvyksiančius rinkimus, kaip ir kitų nuosaikių dešiniųjų partijų.
Dėl agresyvių Rusijos veiksmų įvairiose pasaulio vietose ir potencialios grėsmės Baltijos jūros regione, Švedija turi pagreitintai spręsti ir šalies gynybos stiprinimo klausimus didinant jos finansavimą. Atrodo, kad šiuo klausimu šalies partijos sutaria – net anksčiau strateginėje demilitarizuotoje Gotlando saloje įsikūrė nuolatinis karinis kontingentas. Vertinant ilgiausiai Švediją valdžiusius ir dabar tebevaldančius socialdemokratus, galima pažymėti, kad nors partijos populiarumas ir yra smukęs, partijos pirmininkas ir šalies ministras pirmininkas Stefanas Lofvenas pasižymi pakankamai aukštu reitingu.
Tačiau kai kurių anksčiau sėkmingai spręstų problemų, kaip nelygybės tarp socialinių sluoksnių bei regioninės nelygybės tarp šalies šiaurės ir pietų mažinimo, socialdemokratams pastaruoju metu nebesiseka taip sėkmingai spręsti – šalyje išaugo turto ir pajamų koncentracija, o gyventojai vis dažniau renkasi gyventi tik tris pagrindinius šalies miestus – Stokholmą, Geteborgą ir Malmę. Švedijos socialdemokratija, kaip ir apskritai šiuolaikinė Vakarų socialdemokratija, pastaruoju metu stokoja naujesnių ir originalesnių idėjų iškėlimo bei įgyvendinimo.
Tokioje aplinkoje pakankamai originaliai nuskamba mintys žymaus švedų politologo Bo Rothsteino, kuris yra vienas dažniausiai cituojamų Vakarų politologų Mykolo Romerio universiteto politikos mokslų ir viešojo administravimo programose. Bo Rothsteinas yra nurodęs vieną labai aktualią švedų socialdemokratams idėją apie tiesioginį eilinių dirbančiųjų įtraukimą į organizacijų valdymą. Politologas mano, kad senasis klasinis ir profsąjunginis modelis, kuris remiasi dirbančiųjų ir darbdavių santykio pozicionavimu, yra iš dalies atgyvenęs.
Kapitalistai ir didelė dalis darbdavių daugiau nebėra kompetentingi savo įmonių ir įstaigų valdytojai, šiuolaikinė rinka reikalauja procesų išmanymo iš vidaus, todėl B. Rothsteinas teigia, kad be tiesioginio eilinių dirbančiųjų dalyvavimo įmonių ar organizacijų valdyme, efektyvus jų valdymas nebėra įmanomas. Profsąjungos, pagal šį politologą, yra suinteresuotos senuoju ekspertiniu išmanymu, kaip spręsti darbo ir kapitalo santykių problemas – jos nenori atsisakyti šios „duonos“ ir nori toliau vadovauti dirbantiesiems. O tiesioginis dirbančiųjų dalyvavimas valdyme sudarytų sąlygas ne tik šiuolaikiškam socialiai teisingam, bet ir efektyvesniam organizacijų valdymui. Ir nors ši „ekonominės demokratijos“ idėja yra modifikuota dar 1983 metais Švedijoje bandytų įgyvendinti R. Meidnerio „dirbančiųjų fondų“ versija, jos šiuolaikiškas ideologinis ir praktinis angažuotumas galėtų sutelkti Švedijos socialdemokratus ir jų rinkėjus. Švedijos socialdemokratams, kaip niekada, būtina atsinaujinti, o taip pat ieškoti sąjungininkų. Koalicinė trijų partijų – ŠSDDP, Kairiosios partijos ir Žaliųjų koalicija gali ir nebesusiformuoti, nes Žalieji rinkimų metu gali neperkopti 4 proc. rinkėjų barjero.
Ši Žaliųjų problema Švedijos socialdemokratams dabar yra tapusi centrine ir sunkiai išsprendžiama. Ar pavyks Švedijos socialdemokratams, kurie keliasdešimt metų buvo prie valdžios vairo Švedijoje, mobilizuotis dar kartą ir laimėti bei valdyti? O gal kurie nors dešinieji perims iniciatyvą? Tai parodys riksdago rinkimai šių metų rugsėjo pradžioje. Arvydas Guogis yra Mykolo Romerio universiteto Viešojo administravimo instituto profesorius. Komentaras publikuotas portale delfi.lt