Kai 1991-aisiais metais, antrą kartą būdamas Vakaruose, užėjau į kelis knygynus Stokholme, nustebau nuo literatūros „gerovės valstybės“ („Welfare States“) tematika gausos. Sovietiniu laikotarpiu Vilniaus universiteto bibliotekoje šia tema laisvai galima buvo rasti tik dvi knygutes apie skandinavų socialdemokratiją, tačiau literatūros konkrečiai apie „gerovės valstybes“ ar jų modelius Lietuvoje sovietiniais metais nebuvo. Maskvoje – taip, galima buvo jos surasti, bet tik kai kurių bibliotekų specialiuose fonduose, kurie ne visiems tais laikais buvo prieinami.

 

O juk gerovės valstybių kūrimas buvo pagrindinis pokarinių Vakarų valstybių uždavinys, kurį 8-ajame ir 9-ajame praėjusio amžiaus dešimtmečiais Vakarai sėkmingai išsprendė, tiesa, vėliau nuo to kažkiek atsitraukė. Bet gerovės valstybių pagrindai, savotiškas gerovės valstybių karkasas Vakaruose iki šiol išliko. Jokia kita ekonominė, politologinė ar sociologinė tema Vakaruose nėra sulaukusi tiek dėmesio, kiek gerovės valstybių tema. Ir – ne tik mokslininkų, bet ir politikų, ne tik socialdemokratų, bet ir dešiniųjų partijų bei įvairių visuomeninių organizacijų.

 

Dabartiniam prezidentui Gitanui Nausėdai pareiškus, kad pagrindinis uždavinys šalyje yra gerovės valstybės sukūrimas, pasipylė jam visiškai nepelnyti kaltinimai dėl „idėjos neturėjimo“ (B.Gailius), ar dėl sekimo „idėja fix“( R.Valatka). Jeigu tiksliai ir šiuolaikiškai suprantame gerovės valstybės teoriją, tai ji apima visą Vakarų valstybių socialinį-ekonominį ir politinį „skerspjūvį“ nuo pat II-ojo pasaulinio karo pabaigos iki dabar.

Gerovės valstybes išreiškia valstybinių, o taip pat ją papildančių nevyriausybinių ir privačių organizacijų veikla, eliminuojant ar sušvelninant socialines rizikas – neįgalumą, nedarbą, nelaimingą atsitikimą darbe, ligą, skurdą, mažas pajamas, arba jų neturėjimą, menką išsilavinimą ir pan. Daugelis šių socialinių rizikų atsiranda ne dėl pačių gyventojų kaltės, o susiklosčius nepalankioms gyvenimo aplinkybėms, kurias, priešingai globalizacijos pasiekimams, galima vadinti „glokalizacija“.

 

Šiuolaikinė globalizacija yra daug duodanti „nugalėtojams“, tačiau dažniausiai visiškai užmiršta „pralaimėjusius“, kurie yra savotiškai įkalinami „glokalizacijoje“ be galimybės pakilti, ar pakeisti įvykių tėkmę. Būtini išoriniai, pagelbėjantys postūmiai, dažniausiai – iš valstybės pusės.

Žinia, geriausia būtų, kad daugelio socialinių rizikų būtų išvengta – juk prevenciškai yra lengviau suvaldyti situaciją, bet, jeigu kas jau nepalankaus įvyko, tai tada turi „įsiterpti“ valstybė, ar, pvz., nevyriausybinės organizacijos, kurios asmeniui padėtų išeiti iš aklavietės. Tačiau, nereikia manyti, kad šiuolaikinė gerovės valstybė turi užsiimti vien tik „nelaimėlių gelbėjimu“.

 

Ypatingas dėmesys joje turi būti skiriamas tvariam vystymuisi su visomis įmanomomis inovatyviomis technologijomis ir naujoviškais sprendimais, o ten, kur jie nereikalingi, pasitenkinti anksčiau pasiteisinusiais metodais. Septyniasdešimtais-aštuoniasdešimtais praėjusio amžiaus metais Vakaruose buvo labiau orientuojamasi į „pasyvią“ socialinę politiką, faktiškai – į socialines išmokas. Dabartiniu metu akcentas dedamas į „aktyvią“ socialinę politiką, kuri yra skiriama asmens reintegracijai į visuomenę, t.y. atstatymui realiai veiklai ir savarankiškumui. Mano nuomone, būtų puiku, kad visoje Europos Sąjungoje būtų pradėtas skaičiuoti asmenų, patyrusių rimtesnes socialines rizikas, reintegracijos laipsnis, pagal kurį ir spręstume kokia veiksminga ir kiek efektyvi yra valstybės socialinė politika.

 

Taigi, šiuo atveju, gerovės valstybė neatsisako nei „ekonomiškumo“, nei „efektyvumo“, nei „veiksmingumo“ matmenų. Bet, svarbiausia, yra suprasti, kad reintegracijai gali reikėti daug kartų didesnių lėšų ir pastangų (pvz. socialinių darbuotojų, ar sveikatos apsaugos tarnybų darbo), negu prevenciškai veikiant, tiesiog neleidžiant susidaryti marginalinėms visuomenės grupėms, t.y. – neleisti susidaryti socialinei atskirčiai.

Tikrai iki šiol nebuvo nei vieno pirmojo šalies asmens, kuris būtų garsiai pareiškęs, kad svarbiausias jo darbo tikslas yra prisidėti prie gerovės valstybės kūrimo Lietuvoje. Gitanas Nausėda yra pirmasis Lietuvos prezidentas, kuris gerovės valstybės kūrimą viešai įvardino kaip patį svarbiausią uždavinį, ir tai per trumpą laiką yra jau ne sykį pakartojęs. Įdomu, ar gerovės valstybės siekimas bus pastovia prezidento veiklos kryptimi, ar tik trumpalaikis angažavimasis?

 

Iš to, ką girdėjome iki šiol, pajamų nelygybė, biudžeto surinkimas, atlyginimai regionuose, veiksmingas Europos Sąjungos fondų lėšų panaudojimas ir švietimo kokybė – tai penki pagrindiniai Lietuvoje siekiamos sukurti gerovės valstybės rodikliai, kuriais pasiryžęs remtis prezidentas, pristatęs 10 prioritetinių darbų pagal svarbiausias šalies sritis. Dalis iš šių uždavinių tiesiogiai arba netiesiogiai yra susiję ir su socialine apsauga, nuo kurios Vakaruose ir prasidėjo gerovės valstybių kūrimas, o vėliau vyko jų plėtojimas.