Šių metų pavasarį „Corporate Human Rights Benchmark“ paskelbė ataskaitą apie žmogaus teisių padėtį tarptautinėse korporacijose, kur, nepaisant pažangos, pastebima, kad verslas į žmogaus teises dėmesį atkreipia tik tuomet, kai šios jau yra pažeistos, o problema aštriai diskutuojama viešojoje erdvėje.

 

Kiek anksčiau tarptautinė konsultavimo įmonė KPMG apklausė vienuolika tarptautinių kompanijų („PepsiCo“, „Adidas“, „Heineken“ ir t.t.) vadovų, siekdama išsiaiškinti, kokį poveikį jų verslui daro žmogaus teisės. Įmonių vadovai atsakydami į tyrimo klausimus teigė, kad daugiausiai dėmesio žmogaus teisėms skiria tuomet, kai to reikalauja teisinis reguliavimas, sulaukiama aiškaus visuomenės, vartotojų, žiniasklaidos, įmonės darbuotojų, profesinių sąjungų, o kartais ir tiekėjų spaudimo keisti politiką žmogaus teisių atžvilgiu.

Pavyzdžiui, pasirodžius dokumentiniam filmui „Tamsioji šokolado istorija“ (angl. Dark side of chocolate) šokolado gamintojas „Nestle“ ir kitos kompanijos nukentėjo dėl to, kad pirkdavo kakavos pupeles iš tiekėjų, kurie kakavos pupelių plantacijose vergiškomis sąlygomis įdarbindavo nepilnamečius vaikus. „Nestle“ reputacijai padaryta didelė žala, o teisminiai procesai tebesitęsia ir šiandien.

 

Populiarus drabužių gamintojas H&M buvo priverstas nutraukti verslo ryšius su tiekėjais iš Turkmėnistano, kiek anksčiau ir iš Uzbekistano, paaiškėjus, kad medvilnės augintojai išnaudoja darbuotojus priverstiniam darbui, o stipriais chemikalais purškiamose medvilnės plantacijose dirba nepilnamečiai vaikai, kurių sveikatai daroma nepataisoma žala. Žmogaus teisių pažeidimai būdingi ir Lietuvos verslui. Štai „Swedbank“ įvedant eurą informavo savo klientus, kad didės būsto palūkanos žmonėms, kurie 2010–2013 metais ėmė būsto paskolas litais pagal vadinamąją „Prime“ kainodarą.

 

Šiuo atveju nukentėjusių klientų interesus dėl žmogaus teisių pažeidimo ėmėsi ginti nevyriausybinis sektorius, o situacija buvo atidžiai nagrinėjama žiniasklaidoje. Galiausiai bankas pripažino klaidą ir atsitraukė. Minėtais atvejais visuomenė, nevyriausybinis sektorius ir žiniasklaida neliko abejinga daromiems žmogaus teisių pažeidimams ir reikalavo, kad verslas keistų savo elgesį – valstybinės institucijos buvo raginamos aktyviau veikti, buvo rengiami mitingai, teikiamos peticijos, vartotojai atsisakydavo pirkti gaminius, kurie pagaminti išnaudojant vaikus ir pan.

Galiausiai verslas nutraukdavo daromus pažeidimus žmogaus teisių srityje. Nors verslo daromi pažeidimai žmogaus teisių srityje kartojasi, tačiau daugėja pastangų kaip to išvengti. Svarus žingsnis sprendžiant žmogaus teisių ir verslo santykius žengtas priėmus Jungtinių Tautų principus dėl verslo ir žmogaus teisių. Principai remiasi trimis idėjomis – apsaugoti, gerbti, padėti. Jų pagrindu atitinkamai formuojamos pareigos: valstybės turi siekti apsaugoti žmogaus teises, įmonės savo veikloje turi gerbti žmogaus teises, galiausiai turi būti garantuojami veiksmingi būdai apginti pažeistas teises.

 

Šių principų pagrindu rengiama tarptautinė konvencija, t.y. teisiškai įpareigojantis dokumentas. Nors principai dėl verslo ir žmogaus teisių sulaukia didelio valstybių palaikymo (pavyzdžiui, principai jau įgyvendinti daugelyje ES šalių), tačiau abejojama, ar reguliavimas netaps papildoma našta verslui ir, apskritai, ar įmanoma rasti balansą tarp visuomenės lūkesčių ir verslo interesų? Žmogaus teisių apsauga nėra tik draudimai ar problema, kurią reikia „kažkaip“ spręsti.

 

Principų dėl verslo ir žmogaus teisių taikymas skatina verslo įmones dalintis gerąja praktika, nes reali parama žmogaus teisėms padeda įgyti konkurencinį pranašumą (ypač atsižvelgiant į tai, kad mums tampa vis svarbesnis atsakingas vartojimas, švari aplinka, pan.), stiprina verslo ryšius (įmonės linkusios rinktis partnerius, kurių reputacija nesutepta), padeda gerinti darbuotojų darbo sąlygas, skatina lygybę darbo vietoje ir pan.

Pavyzdžiui, neseniai įsigaliojęs Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas (angl. General Data Protection Regulation) nustato konkrečias asmens duomenų tvarkymo taisykles ir reikalavimus. Įmonės planuodamos veiklos procesus turi įvertinti poveikį žmogaus teisėms, netgi atsirado konkreti pareiga – privatumo poveikio vertinimas. Taip vartotojai jaučiasi saugiau, žinodami kam ir kokiu tikslu įmonės kaupia jų asmens duomenis. Net ir toks nedidelis žingsnis pirmyn žmogaus teisių apsaugos srityje padeda kurti glaudesnius visuomenės ir verslo ryšius.