JAV prezidentas Donaldas Trumpas ir Kongresas yra konstitucinės kovos įkarštyje. Senatas nori, kad Donaldas Trumpas Jaunesnysis atvyktų liudyti. Atstovų Rūmai išleido šaukimus atvykti liudyti keliems aukščiausiosios grandies D. Trumpo kabineto vadovams bei kelis paklausimus kabineto vadovams su įvairiais klausimais, įskaitant ir klausimus dėl prezidento mokesčių. Siekdamas atsikirsti, D. Trumpo komandos narys, atsakingas už federalinio biudžeto reikalus, S. Mnuchinas pareiškė, kad Kongreso reikalavimai yra politizuoti, pažeidžiantys Konstituciją ir stokojantys teisinio pagrindo. Ar Mnuchino argumentai yra pagrįsti? Aukščiausiojo Teismo suformuoti precedentai teigia, kad – ne.

 

1927 metų byloje „McGrain v. Daugherty“ Teismas pirmą kartą pasisakė dėl konstitucinių Kongreso galių vykdyti tyrimus. Nors jokia konkreti Konstitucijos nuostata nesuteikė ir neapibrėžė tokių galių, tačiau, Teismas nuomone, tyrimo teisė su visomis atitinkamomis procedūromis yra svarbi ir derama papildoma įstatymų leidėjo funkcija. Teismai nuosekliai gynė šią konstitucinę teisę, patvirtindami Kongreso galią naudotis tokiu valdžių atskyrimą užtikrinančiu įrankiu. Tai yra esminis argumentas, kurį Teismas patvirtino 1927 metų „McGrain v. Daugherty“ byloje.

 

Tyrimų teisė pirmą kartą įstatymiškai buvo įtvirtinta 1946 metų Teisėkūros reorganizavimo įstatyme. Kongresas istorijos tėkmėje aktyviai naudojosi tyrimo galia, pradedant dar George‘o Washingtono prezidentavimu.

Ryškiausiai šia galia pradėta naudotis prieš Antrąjį Pasaulinį karą, kai Atstovų Rūmuose veikė komitetas, tyręs piliečių (ypač pareigūnų ir politikų) galimus ryšius su fašistų ir komunistų jėgomis. Taip pat tuo buvo aktyviai naudojamasi ir XX a. šeštajame dešimtmetyje, senatoriaus J. McCarthy vadovautame pakomitetyje. Kongresas naudojosi savo tyrimo galia siekdamas išsiaiškinti galimus komunistų infiltracijos į Valstybės Departamentą atvejus ir susekti komunistus, aktyviai besireiškiančius JAV visuomenėje.

 

Per tokius klausymus, ypač McCarthy pakomitečio laikais, būdavo šaukiami liudininkai, žmonės kaltinami komunizmu ir reikalaujama apklausiamų asmenų prisipažinti dėl simpatijos komunistams. Tokios „raganų medžioklės“ dažnai baigdavosi apklausiamųjų atsisakymu liudyti arba, pasinaudojant Konstitucijos suteikta teise, atsisakymu duoti parodymus patiems prieš save.

 

Pagaliau Teismo buvo paprašyta įvertinti tokias Kongreso galias. 1957 metų byloje „Watkins v. United States“ Teismas susiaurino tokių tyrimų ribas, nurodydamas, kad Kongresas negali vykdyti klausymų paprasčiausiai norėdamas atskleisti konkrečius asmenis. Klausymai privalo turėti aiškų tikslą bei gerbti įstatymuose nustatytas liudininkų teises. „Watkins“ byloje Teismas, regis, pakirpo Kongreso sparnus, tačiau laiškų rašymas, siekiant paveikti ir pakeisti Teismo sprendimą, politikams atsipirko vos po dvejų metų. 1959 metų byloje „Barenblatt v. United States“ Teismas atsitraukė nuo „Watkins“ sprendimo. Byloje dėl galimos komunistinės studento iš Mičigano universiteto veiklos į dvi skirtingas nuomones palaikančias stovyklas pasidalinęs Teismas vis dėlto pripažino McGrain pakomitečio veiklos legitimumą ir nutarė, kad Kongreso galios vykdant tyrimą nepažeidė įstatymuose nustatytų liudininkų teisių. Nepanašu, kad Kongresas būtų daręs kažką kitaip nei anksčiau, tiesiog Teismas sudvejojo.

 

„Barenblatt“ bylos precedentas nesuteikė teisės Kongresui veikti visiškai nekontroliuojamam. Teismas įvedė naują terminą, vadinamąjį „balanso testą“. Jis reiškė, jog kai yra balansuojama tarp Kongreso teisių ir individualaus asmens interesų, turi būti išlaikyta pusiausvyra, atsižvelgiant į prioritetus, kylančius iš konkrečios situacijos. Vis dėlto šis „balanso testas“ taikomas kalbant apie privačius asmenis, o ne aukščiausio lygio pareigūnus. 1974 metų byloje „U.S. v. Nixon“ buvo kaip tik ir iškeltas klausimas, ar Richardas Nixonas gali atsisakyti perduoti federaliniam prokurorui „Watergate“ įrašus. R. Nixonas bandė pasiremti savo teise neperduoti įrašų, tačiau Teismas nurodė, kad ši jo teisė, kaip ir bet kuri kita privilegija, nėra absoliuti. Turi būti išlaikytas balansas tarp minėtų asmens teisių ir poreikio vykdyti teisingumą, tirti kriminalinį nusikaltimą bei įgyvendinti teisines procedūras, siekiant nustatyti ar atitinkamas nusikaltimas buvo padarytas vykdomosios valdžios institucijose.

 

Paprastai kalbant, vertinant ar šaukimai liudyti neperžengia Kongreso kompetencijos ribų, turi būti įvertinta kriminalinio nusikaltimo ištyrimo ir konkretaus asmens pasinaudojimo privilegija svarba. Vertinant paminėtas bylas, akivaizdu, kad teismai pateisina Kongreso aktyvų naudojimąsi galia vykdyti tyrimus, siekiant išaiškinti galimus kriminalinius nusikaltimus. Dar daugiau, teismai apskritai nelinkę kvestionuoti Kongreso atliekamų tyrimų svarbos ir reikalingumo. Pastarieji precedentai yra palankūs Kongresui, todėl jei Aukščiausiasis Teismas turėtų pasisakyti dėl klausimų, susijusių su prezidentu D. Trumpu, pastarasis pralaimėtų.

Jei taip nutiktų, tai būtų tikras išbandymas Aukščiausiojo Teismo vyriausiajam teisėjui Johnui Robertsui. Jei jo sprendimas būtų palankus D. Trumpo kabineto aukščiausiesiems pareigūnams, tai aiškia rodytų teisėjo partinį šališkumą ir sukeltų abejones dėl jo neutralumo ir veiksmų teisėtumo.