Valstybės kontrolė pateikė išvadas dėl Savivaldybių vykdomų funkcijų ir tai sukėlė rimtas diskusijas apie viešojo valdymo trūkumus. Iš esmės minėtose išvadose atkreiptas dėmesys, kad savivaldybėms priskirtų savarankiškų ir valstybinių (valstybės perduotų) funkcijų paskirstymas neužtikrina siekiamo efektyvumo, o skiriami finansai šių užduočių įgyvendinimui nėra protingai paskirstyti.

 

Minėta valstybės kontrolės ataskaita nurodo įvairius trūkumus: funkcijų vykdymas perskirstomas neįvertinus, kuriuo valdymo lygiu funkciją vykdyti efektyviau; veiklos srityse abu valdymo lygiai vykdo panašias ar tapačias veiklas ir dar su trūkumais; valstybinių funkcijų sistemos tobulinimas nerezultatyvus; valstybės biudžeto lėšų savivaldybėms skiriama objektyviai neįvertinus, kiek lėšų joms reikia funkcijoms vykdyti; savivaldybės atsiskaito už vykdytas veiklas, o ne rezultatus...

 

Tęsti būtų galima toliau... Reikia pažymėti, kad savivaldybių funkcijos pagal sprendimų priėmimo laisvę skirstomos į savarankiškąsias ir valstybines (valstybės perduotas savivaldybėms, atsižvelgiant į gyventojų interesus). Savarankiškos funkcijos susijusios su teritorijos planavimu, savivaldybių vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, pirmine asmens ir visuomenės sveikatos priežiūra, šilumos ir geriamojo vandens tiekimu, socialinių paslaugų bei pašalpų teikimu ir t.t.

 

Tuo tarpu tarp valstybinių funkcijų – civilinės būklės aktų registravimas, civilinė bei priešgaisrinė sauga, organizuoti įstatymų numatytus rinkimus bei referendumus ir t.t. Įdomu tai, kad, pavyzdžiui, vaikų švietimo srities veiklos gali būti skirtingose grupėse: valstybinėms (savivaldybėms perduotoms) priskiriama priešmokyklinio ugdymo ir bendrojo lavinimo organizavimo, tačiau švietimo pagalbos teikimo mokiniui jau bus savarankiškoji funkcija; taip pat, vaikų bendrojo ugdymo klausimai lieka ir centrinės valdžios (ministerijos lygmens institucijos) funkcijų sąraše. Kaip ir seniau, viešojoje erdvėje ir viešojo valdymo institucijose daug diskutuojama bei keliami klausimai: kaip esamos funkcijos galėtų būti perskirstytos, kad veiktų kuo efektyviau, kaip jas finansuoti, galiausiai kiek galių suteikti savivaldai galima ir pan.?

 

Reikia prisiminti, kad funkcijos buvo suskirstytos ir savivaldybėms pavestos atsižvelgiant į gyventojų poreikius, esamą vietos (savivaldos) ir centrinės valdžios (vyriausybės) organizaciją. Valstybės institucijos periodiškai bandė tobulinti šią funkcijų sistemą.

Dažnai politinėse Vyriausybės programose būdavo nuostatų dėl savivaldybių galių plėtimo, funkcijų peržiūrėjimo, finansinio savarankiškumo, tačiau realiai įgyvendintos tik pavienės iniciatyvos (pvz. IX Vyriausybės programos įgyvendinimas suteikiant savivaldybėms daugiau funkcijų sveikatos priežiūros srityje). Tačiau labai svarbu pažymėti, kad Valstybės kontrolės ataskaita ir dabar vykstančios diskusijos rodo, kad didžioji dalis keliamų klausimų tiesiog nėra aktualūs, yra orientuoti į praeities patirtis, bet ne į ateities tendencijas ir perspektyvas. Jos „nebetarnauja“ piliečiams, neveikia efektyviai, nors garsiai deklaruojama, kad būtent jiems ir yra sukurtos.

 

Gyvenimas nestovi vietoje – demografiniai pokyčiai, visuomenės senėjimas, informacinių technologijų plėtra keičia gyventojų įpročius, mobilumą ir paslaugų poreikius. Šie pokyčiai įtakoja ir viešųjų paslaugų poreikių kaitos tendencijas, pagal kurias minėtos funkcijos turėtų būti kritiškai ir operatyviai revizuojamos bei planuojamos.

Dar vienas labai svarbus momentas – valstybės ilgalaikiai strateginiai tikslai. Jeigu valstybė siekia, pavyzdžiui, visuomenės gerovės, tai ir minėtos funkcijos turi prisidėti prie šių tikslų įgyvendinimo. Valstybės kontrolės išvados darsyk patvirtina, kad deja vis dar turime inertišką situaciją – įstatyme „iškalti“ funkcijų apibrėžimai, kurių turinys jau ne visada atitinka aktualijas ar padeda spręsti konkrečias problemas, nors laikomi kelrode žvaigžde, kuria visi turime sekti. Tačiau ką taip apgausime? Greičiausiai tik patys save.