Šalies visuomenę sukrėtė drastiškai augančios energijos kainos. Jos apnuogino padarytas klaidas ir parodė, koks pažeidžiamas yra energetikos sektorius. Vienas iš pagrindinių valstybės valdymo tikslų – užtikrinti piliečių gyvenimo kokybę, t. y. organizuoti viešojo sektoriaus veiklą taip, kad piliečiai jaustųsi saugiai ir komfortiškai savo šalyje.

Lietuvoje didelę įtaką gyvenimo kokybei turi šilumos energija, jos prieinamumas, todėl netinkamai organizuojant viešojo sektoriaus veiklą, gyventojai patirs „energetinio skurdo“ sąlygas, t. y. šildymas daliai gyventojų bus neprieinamas arba pastūmės į kitas skurdo sritis. Šilumos energijos kainos liūto dalį sudaro žaliavos, iš kurios gaminama šiluma, kaina. Išaugus dujų kainoms, labai patraukli atrodo biokuro pagrindu veikiančių katilinių gaminama šiluma, tačiau biokuro kaina irgi sparčiai kyla (išaugo penkis kartus!). Ką daryti, kad „energetinis skurdas“ nelydėtų lietuvių ateinančią žiemą?

Reikia pažymėti, kad Lietuvos didžiųjų miestų savivaldybės pasirinko skirtingus šilumos ūkio vystymo kelius. Klaipėda, Šiauliai ir Panevėžys vystė šilumos gamybą iš biokuro savuose įrenginiuose, ribodami konkurenciją. Kaunas skatino konkurenciją, atverdamas prisijungimą prie šilumos tinklų nepriklausomiems šilumos gamintojams (toliau NŠG) ir vildamasis, kad konkurencija labiau paskatins šilumos kainų mažinimą. Visi šie miestai padidino biokuro dalį beveik iki 80 proc. bendro kuro kiekio, o Kaunas – iki 90 proc. Vilnius labai ribojo NŠG plėtrą mieste ir vangiai vystė savus įrenginius, todėl biokuro šiluma sudaro tik 40 proc. Per pirmuosius dvejus metus (2019–2020 m.) šilumos kaina Kaune sumažėjo 20 proc. nuo 5,72 ct/kWh iki 4,71 ct/kWh. šildymo sezono metu, o vasarą – net iki 3,53 ct/kWh, kai NŠG kogeneracinės elektrinės šilumą tiekė net žemesnėmis nei biokuro kainomis (jos daugiau naudos gavo iš elektros gamybos).

Tuo tarpu Vilniuje kainos praktiškai nekito (svyravo nuo 5,05 ct/kWh žiemą iki 4,31 ct/kWh vasarą). Be to, palyginti su Kaunu, jos buvo 7 proc. aukštesnės žiemą ir beveik 20 proc. aukštesnės vasarą (!). Nors ankstesniais metais dėl geriau išvystytos infrastruktūros būtent Vilniaus kainos visuomet būdavo žemesnės negu Kaune. Vilniuje esantis šilumos gamybos monopolis buvo patogus tiek politikams, tiek stambiam verslui, o gyventojai ir toliau moka už minėtų asmenų grupių interesus. Ir labai brangiai sumokės ateinančią žiemą (prognozuojama apie 10,0 ct/kWh). Tiesa, situacija turėtų pasikeisti 2024–2025 m., nes pagaliau pajudėjo naujos biokuro elektrinės projektas.

Taigi, biokuro kaina daro milžinišką įtaką šilumos kainai vartotojui. Ir Lietuvoje biokuro kaina stipriai auga. Jei dar 2020 m. biokuras kainavo 10,0 Eur/MWh, tai 2021 m. jau iki 40,0 Eur/MWh, o šiais metais viršijo 50,0 Eur/Mwh ir žiemą žada perkopti 60,0 Eur/MWh. Kodėl biokuro, kurio žaliavos mes turime Lietuvoje, kaina padidėjo net penkis kartus?

Taigi, žiūrint į šildymo kainos klausimą per į piliečių gerovę orientuotos viešosios vadybos prizmę, jeigu Valstybinė miškų urėdija gamintų bent 30 proc. reikiamo šaliai biokuro valstybės reguliuojamomis kainomis, biokuro rinka būtų prisotinta ir jo kaina būtų bent perpus mažesnė. Atitinkamai Lietuvos gyventojai miestuose, kur šildoma biokuru, galėtų gauti iki 50 proc. mažesnes sąskaitas už šildymą.