Prof. dr. Andrius Stasiukynas, Mykolo Romerio universiteto Viešojo valdymo ir lyderystės studijų programos vadovas;
Inga Veževičienė, švietimo ir socialinių paslaugų srities ekspertė, Lietuvos globėjų ir įvaikintojų asociacijos valdybos narė.
Vilniaus miesto švietimo įstaigose trūksta daugiau nei 200 mokytojų ir jų padėjėjų. Sostinėje mokinių skaičius nuolat auga (nuo 66,4 tūkst. mokinių 2015–2016 m. iki 83,2 tūkst. mokinių 2022 –2023 m.), ir tokia tendencija turėtų išlikti. Vilniaus mieste vidutinis mokytojo amžius yra apie 51 metai (2021 m.) ir jis vis didėja [[1]], plečiasi pensinio amžiaus ir mažėja pedagogo profesiją po studijų baigimo pasirinkusių mokytojų gretos, o tai tik dar labiau išryškina greitai augantį mokytojų trūkumą ir reikalauja neatidėliotinų kompleksinių sprendimų.
Taigi, kodėl sostinėje – augančiame ir klestinčiame mieste – bei aplinkiniuose rajonuose trūksta švietimo specialistų?
Visi sutinkame, kad vaikų švietimo kokybė yra viena pagrindinių dedamųjų kuriant valstybės socialinį kapitalą. Valstybės pažangumas ateityje, aukšto lygio specialistų, kuriančių pridėtinę vertę, ar net šalies gynėjų karo atveju kiekis priklauso nuo kokybiškos švietimo sistemos, kurios pagrindas – kompetentingas ir patenkintas mokytojas. Deja, realybė yra kitokia. Iš mokytojo tikimasi profesionalumo, aukštos moralės. Šie ir kiti visuomenės lūkesčiai mokytojui nuolat auga. O ko tikisi mokytojas?
Profesinė savirealizacija (savo veiklos įprasminimas) ir darbo sąlygos labai svarbios viešajame sektoriuje, kur atlyginimai visada bus žemesni negu versle. Mokytojų darbo sąlygų ir motyvacijos tyrimai [[2]] parodė, kad pirmenybė teikiama sveikam emociniam fonui – pasitikėjimu ir bendradarbiavimu grįstai, mokytojo teises apsaugančiai lyderystei ir organizacinei kultūrai.
Biurokratizmas ir perteklinė mokytojų veiklos kontrolė. Mokytojai pabrėžė, kad per didelė administracinė našta riboja jų galimybes daugiau laiko skirti mokiniams ir tiesioginiam darbui, kelia nuolatinės kontrolės ir nepasitikėjimo mokytoju jausmą.
Darbo sąlygos kaip pagrindinė motyvacinė priemonė. Mokytojams turėtų būti sudaromos sąlygos gauti nemokamas anonimines teisininko ir psichologo konsultacijas, susijusias su tiesioginiu pedagoginiu darbu, reikėtų didinti mokytojų galimybes įsitraukti į mokyklos ir visos savivaldybės mokytojų reikalus, aktualių klausimų sprendimus. Apklausose dalyvavę mokytojai tarp motyvacinių veiksnių paminėjo į mokyklos bendruomenę įsiklausantį švietimo įstaigos vadovą, veiksmingą administravimą, aiškią ir skaidrią etatų ir krūvių formavimo politiką. Mokytojų motyvacijai labai svarbios ir kokybišką darbą užtikrinančios sąlygos, mokytojų padėjėjų, ypač dirbant su specialių poreikių turinčiais vaikais, etatų didinimas. Mokytojus labiau motyvuotų kokybiškai dirbti net ir klasėje esantis kompiuteris, tinkamas nuotoliniam darbui, neribotos galimybės naudotis spausdintuvu, kiekvieną mėnesį skiriamas biudžetas kanceliarinėms ir kitoms mokymo procesui reikalingoms priemonėms įsigyti.
Mokytojo darbo įvertinimas – savaime suprantamas dalykas? Tyrimai parodė viešojo sektoriaus specialistų veiklos pripažinimo ir padėkos už darbą svarbą. Mokytojų įvertinimas tiek mokyklos vadovybės, tiek savivaldybės administracijos lygmeniu turėtų būti savaime suprantamas dalykas, tačiau iš tyrimų aiškėja, kad to trūksta, o mokyklų vadovai, mokytojų manymu, ne visada objektyviai vertina jų pasiekimus. Tad norėtųsi didesnio savivaldybės administracijos įsitraukimo į šią sritį.
Darbo užmokestis – „suprasti reikia padėti“. Kur rašysime kablelį? Jautrūs klausimai, susiję su viešojo sektoriaus specialistų darbo užmokesčiu ir kitais materialiniais aspektais. Mokytojo darbo užmokestis nustatomas nacionaliniu mastu, tačiau suprantama, kad pragyvenimo Vilniuje išlaidos ženkliai skiriasi nuo, pavyzdžiui, išlaidų Rokiškyje. Vilniuje išaugusi būsto kaina labai riboja jo įperkamumą ar nuomą. Kelionė į darbą taip pat sudaro papildomų išlaidų (didžioji dalis Vilniaus mokytojų gyvena 9 km ir didesniu atstumu nuo darbo vietos). Mokytojo atlyginimas Vilniuje ar kitame mieste nelabai skiriasi, o išlaidos namų ūkiui skiriasi ženkliai. Šie ir kiti materialiniai barjerai ypač jautrūs jauniems viešojo sektoriaus specialistams, kuriantiems šeimas, ką jau kalbėti apie daugiavaikes. Siekiant sudaryti palankesnes darbo sąlygas, būtina šias problemas spręsti iš esmės.
Remiantis gerąja patirtimi (paminėtini Vokietijos, Austrijos atvejai), rekomenduotina inicijuoti ir vystyti municipalinio būsto programas. Savivaldybės būstas – tai būstas, kurį savivaldybė už specialią kainą nuomoja miestui reikalingiausių profesijų specialistams. Kompensacija už kelionę į darbą ir / ar galimybė nemokamai parkuoti automobilį prie darbovietės taip pat mažina mokytojams naštą. Pažymėtina, kad dalis savivaldybių jau taiko viešojo transporto lengvatų mokytojams programas.
Kokybiško švietimo pagrindas – kompetentingas ir konkurencingą atlygį gaunantis mokytojas. Atsižvelgiant į pragyvenimo Vilniuje kaštus, kurie yra ženkliai didesni negu kituose Lietuvos miestuose, rekomenduotina svarstyti Vilniaus miesto mokytojams prie valstybės garantuojamo darbo užmokesčio pridėti finansinę paskatą.
Taigi, mokytojų trūkumą lemia nemažai problemų, kurias reikia nagrinėti ir spręsti kompleksiškai jau šiandien.