Praėjusią savaitę Ukrainos parlamentas priėmė įstatymą, kuris sąlygiškai vadinamas įstatymu dėl Donbaso deokupacijos ir integracijos. Dėl šio teisės akto atskirų formuluočių netyla diskusijos ne tik Ukrainoje, bet ir Rusijoje bei Vakarų šalyse. Nesutrumpintas įstatymo pavadinimas – „Dėl valstybinės politikos ypatumų, užtikrinant Ukrainos valstybinį suverenitetą laikinai okupuotose teritorijose Donecko ir Luhansko srityse“.
Pirmas įstatymo svarstymas Ukrainos parlamente vyko praėjusių metų spalio 6 dieną. Daugiau kaip tris mėnesius nesiryžta jo priimti. Vieni teigė, kad įstatymui priimti buvo sunku surinkti reikiamą balsų skaičių, todėl vyko daug užkulisinių derybų tarp prezidento ir parlamento frakcijų bei atskirų narių. Įstatymo formuluotės derintos ir su partneriais iš Vakarų šalių. Yra tvirtinančiųjų, jog įstatymo priėmimas atidėliotas dėl to, kad Ukraina norėjo pagaliau įvykdyti didelę apsikeitimo suimtais asmenimis operaciją su separatistų kontroliuojamais regionais, dėl jos tartasi daugiausia su Maskva. Spėta, kad įstatymo priėmimas sukels Maskvos nepasitenkinimą.
Taip ir atsitiko. Praėjusių metų gruodžio 27 dieną minėti mainai įvyko, o dabar Ukraina priėmė įstatymą. Būta svarstymų ir dėl paties įstatymo turinio: ką galima parašyti apie deokupacijos bei reintegracijos, susigrąžinant teritorijas, būdus, minėti ar ne Minsko susitarimus, ant kurių laikosi Donbaso politinis diplomatinis procesas, kaip dokumente dėl Donbaso galima paminėti okupuoto Krymo problemą, parodant, kad ji nepamiršta.
Ukrainos prezidentas ir dauguma parlamento narių sutarė principiniu klausimu: laikas įstatyme Rusiją įvardyti kaip valstybę agresorę ir okupantę bei pagaliau nebevartoti formuluotės „antiteroristinė operacija“, kai kalbama apie Rusijos ir jos remiamų separatistų sukeltą hibridinį karą Donbase ir dalies Ukrainos užvaldymą. Šie aspektai ir sukėlė ypatingą Kremliaus nepasitenkinimą. Rusijos, kaip okupantės ir agresorės Donbase, įvardijimas suduoda smūgį Maskvos norams pateikti save kaip taikdarę ir parodo Rusiją kaip šalį, sukėlusią šį konfliktą ir turinčią prisiimti už tai atsakomybę. Beje, ne tik politinę.
Dabar Ukrainos žmonių ieškiniai dėl Donbase patirtų materialinių nuostolių galės bus nukreipti Maskvai. Ir šią poziciją, matyt, turėtų pripažinti ne tik Ukrainos, bet ir tarptautiniai teismai. Neatsitiktinai, tik išgirdęs apie šio įstatymo priėmimą, Rusijos prezidentas sušaukė Saugumo tarybos posėdį. Jam pasibaigus viena žinių buvo tokia: situacija Donbase yra Ukrainos vidaus konfliktas, kurį Aukščiausiosios Rados priimtas įstatymas gali pagilinti. Kremlius paskelbė, kad įstatymas prieštarauja Minsko susitarimams. Čia Maskva tikisi sulaukti palaikymo iš Vakarų, kurie pabrėžia Minsko susitarimų svarbą.
O jų paminėjimas, priimant įstatymą, buvo išimtas iš galutinio jo teksto. Minsko susitarimų paminėjimui tekste priešinosi ne tik provakarietiška opozicija, tokia kaip Lvovo mero vadovaujama partija „Samopomič“ ir Julijos Tymošenko blokas, bet ir artimiausias prezidentinės partijos partneris Liaudies frontas. Kad ir kaip būtų keista, tiek Ukraina, tiek partneriai Vakaruose pralaimėjo diplomatinę kovą dėl Minsko susitarimų traktavimo per pokalbius su Rusija.
Sau naudingo Minsko susitarimų punkto, kad Donbaso problema turi būti sprendžiama pagal Ukrainos įstatymus, jie iki šiol nepajėgė iškelti aukščiau gana dviprasmiškos šių susitarimų formuluotės, jog svarbiausius sprendimus reikia derinti su kita šalimi. Lyg Ukrainos parlamento sprendimai turi būti derinami su separatistais. Minsko susitarimų paminėjimo išėmimas iš įstatymo projekto leido užsitikrinti didelį palaikymą per priėmimą, nes politikai ir partijos, kurie įstatymui norėjo priešintis, savo šalies žmonių akyse galėjo pasirodyti kaip nemanantys, kad Rusija – agresorė ir okupantė.
Vis dėlto Minsko susitarimų nepaminėjimas tampa klausimu, kurį dabar turės spręsti Ukraina kartu su partneriais Vakaruose. Vokietija jau pareiškė, kad jai reikia laiko išnagrinėti visą priimto įstatymo tekstą. Tai galima suprasti. Svarstant šį įstatymą buvo pateikta apie 600 pataisų, iš kurių pusei pritarta. Visiškai aišku, kad tos pataisos galėjo iš esmės pakeisti įstatymo turinį. Vakarai ragina Kijevą aiškiai pasakyti, kad Ukraina ir toliau lieka ištikima Minsko susitarimams, o Kijevo norą perduoti pagrindinius svertus Donbase į kariškių rankas laiko labiau vidiniu struktūrų darbo organizavimu. Maskva ir separatistai tvirtina, kad taip Ukraina gali įgyvendinti teritorijų Donbase susigrąžinimą jėga, nors Kijevas tai neigia. Ukraina ir Vakarai toliau pabrėžia diplomatinį kelią sprendžiant Donbaso problemą.
O Vokietija, išsakiusi poziciją, kad jai reikia laiko įvertinti priimtą įstatymą, pareiškė, jog Ukraina tapo Rusijos remiamos agresijos auka. JAV pažadėjo tiekti Ukrainai gynybinę ginkluotę, įskaitant prieštankinius „Javelin“ kompleksus. Visa tai ne tik turėtų sustiprinti Ukrainos galimybes apsiginti, bet ir sutvirtinti Vakarų diplomatinę poziciją. Tai gali pakeisti saugumo ir gynybos situaciją Donbase, jeigu tik per laikotarpį, kol Vakarų karinė pagalba ateis, kas nors neišprovokuos naujos karinės eskalacijos.
Alvydas Medalinskas – Mykolo Romerio universiteto politologas.