Savaitė, kai pasaulis prisiminė dešimties metų senumo įvykius, Rusijos karą prieš Gruziją, dabar ir Lietuvoje jau vadinamą Sakartvelu, daug pasako ir apie šių dienų situaciją. Tuo metu, kai Vakaruose pripažinta klydus vertinant šių įvykių pasekmes tarptautinei taikai ir saugumui, Rusijoje pasigirdo aiškios „ura“ patriotizmo gaidos. Artėjant karo prieš Sakartvelą 10-osioms metinėms Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas padarė pareiškimą, kuriame įspėjo Vakarus nesiimti agresyvių žingsnių, ir pridūrė, kad Ukrainos bei Gruzijos priėmimas į NATO turėtų skaudžių pasekmų.

 

Jam pritarė premjeras Dmitrijus Medvedevas, 2008 metais buvęs šalies prezidentu. Interviu Rusijos interneto portalui „Komersant“ jis pareiškė, kad toks NATO žingsnis galėtų išprovokuoti didelį Rusijos ir Vakarų pasaulio konfliktą. Kaip į tokius pareiškimus buvo sureaguota Vakaruose? Užuot įvertintus, kad kaip tik Rusijos veiksmai 2008 metais buvo agresija prieš nepriklausomą šalį, ir priminus, jog Maskva neturi veto teisės dėl NATO narystės, dažnai cituotas Kremlius. Ispanų „El Pais“ atkreipė dėmesį į D. Medvedevo mintį, kad nors po karo su Gruzija, Rusijos santykiai su Vakarais buvo nutrūkę, tačiau neilgam. Rusijos premjeras pareiškė esąs įsitikinęs, jog partneriai Europoje pamažu supras, kad draugauti geriau nei aiškinti, jog Rusija neteisi. „Newsweek“ citavo Rusijos užsienio reikalų ministerijos (URM) spaudos atstovę Mariją Zacharovą, tvirtinančią, kad stabilumas ir saugumas šiame regione – tai ne tankai ir karo sraigtasparniai. Įvertindama dešimties metų įvykius, Rusijos URM išplatino pareiškimą, kuriame skelbė, kad svarbiausi pamoka buvo tai, jog tarptautinėje politikoje negalima naudoti karinės jėgos, o buvęs Rusijos gynybos ministras Sergejus Ivanovas, artimas V. Putino bičiulis, interviu interneto portalui „Kommersant“ pareiškė, esą Rusija tikrai nėra agresyvi šalis.

 

Tačiau „ura“ patriotizmo gaidos Rusijoje, prisimenant dešimties metų senumo įvykius, rodo kita. Generolas Anatolijus Chruliovas, vadovavęs karinei operacijai prieš Gruziją, pareiškė, kad rusų armija dabar tokia galinga, jog karas, tada trukęs penkias dienas, dabar būtų baigtas per vieną dieną, o rusų politologai, politikos analitikai vienas per kita rašė, kad šis karas prieš Gruziją buvo svarbus visų pirma tuo, jog jo dėka Rusija grįžo į tarptautinę areną kaip stipri karinė galia. Jie teigė, kad jei ne šis karas prieš Gruziją, nebūtų, matyt, ir Krymo, Donbaso bei Sirijos.

Atsirado rašančiųjų, kad 2008 metų įvykiai parodė, jog sienos tarp valstybių, žlugus Sovietų Sąjungai, nėra labai pastovios. Tai vėliau parodė Krymo situacija. Svarstoma, kad Rusijos valstybei naudinga linkme galbūt reikėtų peržiūrėti ir sienas su kitomis valstybėmis. O ką Vakarai į tai atsakė? Ten tvyro sąmyšis, pripažįstama suklydus įvertinant pasekmes. Kaip rašo analitikas Pavelas Baevas iš „Jamestown Foundation“ (JAV), Vakarai 2008-ųjų įvykius traktavo kaip nežymų konfliktą nestabiliame Kaukaze ir, deja, nepastebėjo, kai generolai, planavę karą prieš Gruziją, ėmė rengti ir operacijas Donbase bei Sirijoje. Britų analitikas James Foxallas teigia, kad silpnas Vakarų atsakas po įvykių Gruzijoje tapo stimulu tolesnėms intervencijoms.

 

Iš pradžių Vakarai rodė griežtą poziciją: NATO nutraukė ankstesnius santykius su Rusija, Europos Sąjunga (ES) – derybas dėl Sutarties. Tačiau 2008-ųjų pabaigoje ES grįžo prie derybų, o 2010 metais Rusija tapo NATO strategine partnere. Anot J. Foxallo, Kremlius suvokė, kad gali veikti, kaip nori ir kur nori, o Vakarų nuobaudos bus trumpalaikės. Skirtingai nei Rusija, pasak J. Foxallo, Vakarai nieko nepasimokė ir neįvertino šio karo kaip ženklo, kad Rusija tampa labai agresyvi šalis. Buvęs JAV Valstybės sekretoriaus pavaduotojas Matthew Bryza irgi pripažįsta dabar supratęs, kad Kremliui šis karas buvo išbandymas, kiek jis gali naudotis savo agresyvia politika. Esą jei Vakarų reakcija būtų buvusi kitokia, galbūt dar griežtesnė, kas žino, gal nebūtų buvę ir Krymo aneksijos.

 

Ne visi to meto Vakarų pareigūnai pripažįsta, kad atsakas buvo minkštas. Pavyzdžiui, tuometinė JAV Valstybės sekretorė Condoleeza Rice dienraščiui „The Washington Post“ praėjusią savaitę sakė, kad, jeigu ne Vašingtono pozicija, Rusijos armija būtų atakavusi Tbilisį ir nežinia, ką būtų padariusi Gruzijos vadovui Michailui Saakašviliui. Esą jis, kaip jai pripažino Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas, ir buvo vienas šio karo taikinių. Tačiau Vakarai jautė ir Tbilisio Achilo kulną. C. Rice ir jos pavaduotojas M. Bryza tvirtina, kad jiems patiems M. Saakašvilio sprendimas jėga atsiimti Pietų Osetiją buvo netikėtas, nes jis ne kartą buvo įspėtas to nedaryti, o Vakarų analitikai pripažįsta, esą nenuspėjamo elgesio Gruzijos vadovas tiesiog pakibo ant Kremliaus surengtų provokacijų kabliuko.

 

Po šešerių metų Kryme viskas buvo kitaip. Kai Rusija ėmė ten rengti provokacijas, Ukraina elgėsi labai atsargiai, savo žingsnius derino su Vakarais, bet tuomet buvo klaida manyti, kad aneksija negalima. Praėjusi savaitė parodė, kad Kremlius gerbia tik jėgą. Nuaidėjus žiniai, kad JAV pirmą kartą nori imtis labai griežtų sankcijų prieš Rusiją, pašaipos baigėsi. Rublis krito, o Kremliaus propagandininkai televizijos laidose išgąstingai klausė ekspertų, kas dabar bus.

 

Blogiausia tik tai, kad po Gruzijos įvykių, kaip teigia „Jamestown Foundation“ analitikas P. Baevas, buvo suduotas milžiniškas smūgis Europos saugumui, nes viena šio regiono valstybių apgirto nuo lengvos pergalės ir užsimojo kurti galingą „deržavą“. P. Baevo nuomone, ta žala gali būti neatitaisoma. Negaliu nesutikti su šia išvada.