Valdemaras Tomaševskis pareiškė, kad į prezidento rinkimus neis, nes „sistema“ jau parinko laimėtoją. Anot jo, tai – Gitanas Nausėda arba Ingrida Šimonytė. Tačiau netrūksta ir kitų gąsdinimų „sistema“, jei po rinkimų viskam imtų vadovauti „valstiečiai“. Būtų galima nekreipti dėmesio į Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos (LLRA-KŠS) atstovo Europos Parlamente (EP) V. Tomaševskio aiškinimą, kodėl šis nutarė nedalyvauti būsimuose prezidento rinkimuose. Jis pasirinko taktiką per EP rinkimus „nesėdėti ant dviejų kėdžių“.

 

Tokį žingsnį galima tik sveikinti. Kita vertus, LLRA-KŠS savo elektoratą turi tik dviejuose šalies rajonuose (nors prisidūrė balsų suartėjusi su rusakalbiu elektoratu Vilniuje, Klaipėdoje ir Visagine), ir jų nepakaktų net bandyti patekti į antrąjį prezidento rinkimų turą. Tačiau, matyt, turėtų pakakti, kad V. Tomaševskis liktų Briuselyje, o to jis savo pareiškimu ir siekė. Vis dėlto V. Tomaševskio žodžiuose apie „sistemos“ prezidentą yra kai kas, apie ką kaip apie mistinį mūsų šalies reiškinį kalba ne vienas žmogus. Ar Lietuva, besiskelbianti esanti teisinė ir demokratinė valstybė, aukščiausiąją valdžią išrenka rinkimuose, ar ją mums kas nors parenka, kaip teigė šis politikas? Kaip atrodo valdžios perdavimas: ar žmonės per demokratinį procesą išrenka kitą šalies vadovą, ar balsuoja už tą, kam lemta tapti tik įpėdiniu?

 

Kas gali nutikti valstybei, kai viena partija užima visus valdžios postus? Ar tai irgi nėra „sistema“, gal ne mažiau pavojinga demokratijai nei įpėdinystės praktika? Visų pirma reikia pasakyti, kad teisinėse demokratinėse valstybėse žodis „sistema“ (valdžios institucijų ar valstybės) gali turėti ir teigiamą aspektą, o ne tą neigiamą, kuris Lietuvoje dažniausiai suteikiamas šiam reiškiniui. Teisinėje demokratinėje valstybėje sistema gali būti darniai pagal Konstituciją veikiančios šalies institucijos, jų tarpusavio kontrolė, kad viena „neiššoktų“ aukščiau už kitą, reali atsakomybė piliečiams; pagal įstatymus dirbanti, o ne nurodymus iš viršaus vykdanti teisėsauga, nukreipta prieš valdžiai neįtinkančius asmenis bei daranti įtaką politiniams procesams; laisva žiniasklaida; skaidrūs rinkimai, kur visi turi vienodas galimybes būti išrinkti; partijos, veikiančios savo šalies labui.

Apibūdinus šias savybes, aišku, kad piliečiai (politikai ar kitų visuomenės grupių atstovai), kurie nepažeidžia šių taisyklių, yra valstybės sistemos dalis ir kaip tik jie sudaro tą kritinį, teigiamą piliečių branduolį, būtiną valstybės raidai.

 

Asmenys, veikiantys prieš šią sistemą, pakerta savo šalies teisę ir demokratiją. Tačiau gali būti ir priešingai. Jei valstybėje išsigimsta bent viena šios sistemos grandis, o ji sukurta taip, kad aktyviai veikti gali tik valdžiai palankios visuomeninės organizacijos, karjeros laiptais gali žengti tik valdžios „kišeninės teisėsaugos“ atstovai, televizorių ekranuose kalba tik aukščiausiajai valdžiai nekritiški apžvalgininkai, linkstama nepastebėti, kai viena valdžios institucija iššoka aukščiau už kitas, ir jai imama pataikauti. Tokia šalis ritasi į stagnaciją, nors iš išorės atrodys esanti teisinė, demokratinė ir turinti labai gerą valdžią. Šioje situacijoje asmenys, kurie norės keisti tokią sistemą, padės traukti valstybę iš bėdos, o tie, kas sistemą norės išlaikyti, perims ją kaip patogią sau praktiką.

 

Jei valstybėje funkcionuoja visi demokratinio gyvenimo svertai, kaip, pavyzdžiui, Švedijoje, net keletą dešimtmečių valdant vienai partijai gali būti nepadaryta jokios žalos. Tačiau valstybėje, kuri jau turi žalingos sistemos užuomazgų, vienos partijos ar grupės valdymas vidaus politiką gali pastūmėti Baltarusijos atvejo link. Kita vertus, jei valstybėje jau veikia žalinga sistema, kaip tik gali būti reikalinga labai stipri valia ir darniai veikianti valdžia, kuri tai pakeistų. Tačiau kaip ta viena partija gali užtikrinti, kad, gavusi visą valdžią, nepanorės užgniaužti į ją nukreiptos kritikos?

Norint suvokti, kas iš politikų po prezidento rinkimų būtų naudingesni valstybei (tie, kurie yra sistemos dalis, ar norintieji ją keisti), reikia įvertinti, kokia šalis tapo po vieno ar kito prezidento valdymo.

 

Nors žuvis pūva nuo galvos, iki šiol neturime jokių kritiškų studijų apie prezidentų darytą poveikį valstybei, lyg jie būtų niekuo dėti. Bent jau mano nuomone, Lietuva per pastaruosius 10 metų tapo panašesnė į „policinę valstybę“. Ne dėl to, kad blogai dirba teisėsauga, o todėl, kad išaugo vienos valdžios grupės įtaka teisėsaugai, jog imta daryti įtaką pačiai valstybei. Visa tai atsitiko dar iki to laiko, kai į Vyriausybę (o kai kur – ir į savivaldą) atėjo dirbti policijos atstovai. Kuris kandidatas į prezidentus galėtų tai pakeisti? Galbūt geriausiai tai padarytų tie, kurie žino, kaip veikia policijos sistema, o gal kaip tik jie norėtų pritaikyti ją savo poreikiams? O gal geriau tai pavyktų padaryti tiems, kurie iki šiol glaudžiai susiję su aukščiausiąja valdžia ir pažįsta ją iš vidaus? Beje, dar esama ir vadinamųjų nesisteminių kandidatų, nors ir atėjusių iš Sąjūdžio. Lietuva turės priimti svarbų sprendimą, tad kiekvienas turėsime atsakyti į šį klausimą.