Praėjusį savaitgalį Miunchene vyko tradicinė kasmetinė saugumo konferencija. Joje dėmesio skirta ir Rusijos karui prieš Ukrainą. Ši šalis pati gali pakenkti savo perspektyvai būti vertinamai kaip rimta valstybė. Šį kartą omenyje turiu ne korupciją, nors ji jau ne vienus metus yra Ukrainos Achilo kulnas ir kartu Augijo arklidės, kurias nežinia koks Heraklis gali išmėžti.

 

Kalbu ir ne apie oligarchų sistemą. Jos taip pat nepavyko pakirsti šalyje, kuri šią savaitę minės Maidano revoliucijos baigiamojo etapo penktąsias metines. Kai prieš penkerius metus iš kai kurių džiūgaujančių Maidano aktyvistų sužinojau, jog Viktoro Janukovyčiaus režimą žada pakeisti verslininkas Petro Porošenka, iškart supratau, kad antikorupcinė, antioligarchinė revoliucija Ukrainoje neįvyks.

 

Galbūt bus įgyvendinta tik geopolitinė revoliucija, nes P. Porošenka – aiškus vakarietiškos krypties šalininkas. Bet kartu jis yra oligarchas, nors per rinkimų kampaniją tai buvo labai uoliai neigiama. Joks liaudies tarnas, t. y. žmogus iš apačios, kad ir kalbėjęs pačius teisingiausius dalykus Maidano įvykių metu (tokių asmenų pažįstu ne vieną), neturėjo šansų nugalėti. Nors kovojant su korupcija labai stengtasi, priimta reikiamų įstatymų, kelta įvairių visuomeninių iniciatyvų, korupcija Ukrainoje liko giliai įsišaknijęs reiškinys, galintis turėti įtakos ir rinkimams.

Prezidento rinkimai – už pusantro mėnesio. Parlamento rinkimai vyks šių metų pabaigoje. Ukrainoje daug nepasitenkinimo valdžia, korupcija, išaugusiais mokesčiais už šildymą ir kainomis, nors šios atvykstantiems į Ukrainą iš Lietuvos vis dar atrodo juokingai mažos. Net apie karą, kurį sukėlė Rusija, per šią rinkimų kampaniją iki šiol kalbėta mažiau nei apie kainas ar mokesčius. Karo tematikoje matomi du poliai: prezidentas P. Porošenka tvirtina, kad jam valdant Ukraina padėjo pagrindus stipriai kariuomenei sukurti (ir tai yra tiesa), o iš buvusios V. Janukovyčiaus regionų partijos susiformavę dariniai aiškina esantys už taiką, tik niekas negali pasakyti, kaip tą taiką pasiektų, neaukodami suvereniteto.

 

Ir tik vienas kandidatas šiuose rinkimuose nieko nežada. Tas, kuris yra pasivadinęs liaudies tarnu. Tai Ukrainos aktorius, komikas Volodymyras Zelinskis. Dar iki prasidedant rinkimų kampanijai jo veido Ukrainoje būta visur. Jis žvelgė iš didžiulių plakatų, kviečiančių į politinės satyros vakarus. Šie vyko perpildytose salėse įvairiuose miestuose. V. Zelinskio veidą buvo galima matyti juvelyrinių dirbinių salono „Aukso amžius“ reklamose, kino komedijose, kurias V. Zelinskio kino koncernas filmavo Rusijoje.

 

Įsijungęs vieną populiariausių televizijos kanalų „1+1“, priklausantį į P. Porošenkos nemalonę patekusiam oligarchui Ihoriui Kolomoiskiui, irgi matai V. Zelinskio šou. Šiame kanale per Naujuosius metus V. Zelinskiui trumpai jau buvo leista pasijusti prezidentu. P. Porošenkos kalba buvo nustumta po vidurnakčio, o vietoj jo prieš dvyliktą valandą pasirodė V. Zelinskis ir pareiškė, kad dalyvaus rinkimuose. Vargu ar reikėjo tuo abejoti.

Dar anksčiau visur atsirado plakatai, skelbiantys, kad „liaudies tarnas“ bus prezidentas. Kas jis, visiems buvo aišku. Taip vadinosi dviejų dalių filmas, kuriame V. Zelinskis vaidino mokytoją, tapusį prezidentu dėl kalbų apie korupciją. Žiūrint filmą, kurį kiekvienas gali rasti „YouTube“ platformoje, vargu ar buvo galima abejoti, kad V. Zelinskis į rinkimus eis. Tas filmas ir yra jo rinkimų kampanija. Jam daugiau nieko kalbėti nereikia.

 

Kalbėti, kaip nutarė šio kandidato politikos technologai, būtų žalinga po fiasko, patirto susitikus su Kijeve reziduojančiais Europos Sąjungos valstybių ambasadoriais. V. Zelinskis tame susitikime atrodė beviltiškas, todėl nutarta, kad į jokius politinius debatus ir susitikimus jis nebeis. O kam? Juk yra filmas „Liaudies tarnas“. Jo autoriai žada ir trečią seriją – prieš pat rinkimus. Tai turėtų būti, matyt, lemiamas V. Zelinskio rinkimų kampanijos akcentas. Be to, tęsiasi V. Zelinskio, kaip politinės satyros komiko, turai. Per juos jis daužo savo konkurentus, bet niekas dėl to neįžvelgia rinkimų kampanijos tvarkos pažeidimų.

 

Ar gali V. Zelinskis būti išrinktas? To atmesti negalima (jau šiandien jis turi dvigubai aukštesnį reitingą nei jo konkurentai P. Porošenka ir Julija Tymošenko), nors politologai, sociologai tvirtina, kad V. Zelinskiui laimėti yra neįmanoma, nes jį palaiko daugiausia jauni žmonės, kurie tiesiog neina balsuoti. O jeigu jie ateis? Ar tai bus blogai?

Blogai yra kita. Kandidatas, kurio užsienio politikos programos negalima net nuspėti. Kandidatas, už kurio nugaros – I. Kolomoiskio šešėlis, nors V. Zelinskis tai neigia. Ar valstybė, kuriai vadovautų buvęs komikas, būtų problema?

Rusija, žinoma, iš to šaipytųsi, o Ukrainos šalininkai jaustųsi labai nejaukiai, matydami tokį šios svarbios Europos saugumui šalies lyderį, nors Europoje jau būta panašių eksperimentų. Italijoje su įtakinga „Penkių žvaigždučių“ frakcija parlamente bei jos lyderiu komiku Beppe Grillo ir Lietuvoje, kai šou pasaulio žmogus tapo parlamento vadovu. Bet Ukrainoje kalbama apie prezidentą. Vis dėlto anksti tvirtinti, jog V. Zelinskis taps prezidentu. Rinkimai vyks tik kovo 31 dieną.